All posts by Redakcija

Didmiesčio banginiai

Omnia Raimundas Zabarauskas Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti. Bet kur tau. Pirmiausiai

Pokalbiai su Lionia: Svoloč

Lionia Iljičiuks: Drauge, kas yra Svoloč? Tiesiog kūrybinis slapyvardis ar personažas? Koks jo santykis su tikrąja tapatybe? Svoločius: Klausimas nuspėjamas ir dažniausiai pateikiamas, bet pirmą kartą pasakysiu teisybę. Man jį, kaip ir kitą, davė mama, tik vėliau, gerokai vėliau. Būdavo, grįžtu girtas, o ji pasitinka:

stiklinė pasaka

Indrė Valantinaitė Nendrelė Vitražinio bernelio lūpos smulkiai sugeldavo. Būdavo pabučiuoji ir nusidažo. Bet jai nebuvo svarbu. Jai niekas nesvarbu- ji mylėjo. Vis stipriau ir stipriau, kol vieną dieną išgimdė stiklo mergelę. Tokia stipri meilė juk negalėjo būti bevaisė. Mergelė buvo trapi kaip vaza, tyra ir

kryželis

Indrė Valantinaitė Nendrelė Kryželis virš mano tėvų lovos, Kryželis virš mano tėvų tėvų lovos. Kryželis tarp mano mažučių kauburėlių, Pirmosios Komunijos dieną. Išmokau įsakymus mintinai, bet negalėjau liautis pavydėt gražesnės suknelės Linai D. Deklamavau maldas kaip eilėraščius, išpažinau visas nuodėmes, ir buvau tikra, kad naujų

Kai lyja

Indrė Valantinaitė Nendrelė Kai lyja Įmerki mane į kiaurus batus, kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau. Kantriai lauki, kol subręsiu iš mažos mergaitės į didesnę iš jaunos mergaitės į senesnę iš senesnės mergaitės į seną iš senos į mirusią Žinau, kad iš aukštai mane stebi visa

Apie Tėvus

Indrė Valantinaitė Nendrelė Kai jie susitiko primąsyk Ji pasakė: „Tu sugėrei mane kaip palietą rašalo dėmę savo naujo švarko alkūne“ Ji pasakė: „Tu įsisėdai į mane kaip į gumą, paliktą ant kėdės“ Ji pasakė: „Tu pažymėjai mane kaip autobuso bilietą iki amžių galo tik sau“

mažasis

Indrė Valantinaitė Nendrelė Kur jie tave padėjo? Aplink taip sterilu, Kvepia kitų kūdikiais ir aliejum. Tau nebeduos mažos pižamėlės. Kavos aparatas. Vienkartiniai indeliai. Laukiamojo sienos išpieštos: Laiveliai. Galvoju: išplaukei. (nesėdėsim ant vienos sofos prieš televizorių, nepapulsime į tą patį kadrą, nedainuosime tų pačių dainų, skambėjusių

Cirkas

Indrė Valantinaitė Nendrelė Aš išėjau į sceną, kad darytum, ką panorėjęs su manim. Pasitikiu, nes lynas niekada nenutrūksta, kai juo žengia cirko mergelė, žvilgančiais žvyneliais siuvinėtu triko, rankos-pečių plotyje ištiestos į šalis. Jos neprakaituojančios pažastys rūpestingai išskustos, kaip prieš pirmąjį pasimatymą. Taip, aš užsivožiau fokusininko

Vėliavnešė

Indrė Valantinaitė Nendrelė   Ant sniego raudona dėmelė. Primena Japonijos vėliavą. Ant sniego kilmingųjų suknių ir apsiaustų šliūžės. Damos vėduoklėmis kliudo blakstienas. Karalaitė neįsidūrė piršto, tiesiog dar teks palaukt įpėdinio: viduje uogienės stiklas apvirto, sudužo – kapt kapt sirupas vidine šlaunies puse. O tokia graži

gimtadienis

Indrė Valantinaitė Nendrelė Šiandien Žanai penkiolika. Vėjuota. Nuėjom į karuseles. Kasos užuolaida išsipučia Lyg besilaukiančiosios pilvas. Stovim eilėje. Mokėjom po tris litus už bilietą, supomės tris minutes. Ties straubliais apsitrynę dramblių dažai. Po to Žana vėmė prie šiukšlių dėžės. „Daugiau į jo butą nebeisiu“. Šiandien