Lionia Iljičiuks: Drauge, kadaise buvai aktyvi rašykė. Kaip prisimeni tuos laikus? Ką smagu prisiminti? Ką nelabai?

Indrė: Gerai pagalvojus, reikėtų pasukti laiko mašinos raktelį ir nusikelti kokius keturiolika metų atgalios… Dar į mokyklos laikus… Tuomečiai rašykai buvo gera pramoga, proga pasitikrinti ir galimybė surasti bendraminčių, savotiška platforma startui, išmokiusi būti atspariai kritikai. Smagu atsiminti tuos viešus pokalbius, diskusijas, romanus, dienoraščius. Kita vertus, tai labai artima ekshibicionizmui. Toks Facebook dar prieš Facebook (šypsosi).

Lionia Iljičiuks: Regis, rašai tik eilėraščius. Esi bandžiusi pasireikšti kituose žanruose? Kodėl nerašai pamfletų?

Indrė: Į šį klausimą negaliu atsakyti. Pradžioje dar rašydavau tokias trumpas neeiliuotas istorijas. Kažkodėl jos išsigrynino į eilėraščio formą. Savaime, negalvojant. Nepastebėjote, kad viskas, kas teisingiausia gyvenime, įvyksta savaime? Kada nors norėčiau parašyti prozos kūrinį, tačiau tam, manau, reikia daugiau kantrybės, laiko ir neblėstančio įkvėpimo.

Lionia Iljičiuks: Kiek skaičiau, visi tavo eilėraščiai nerimuoti. Kodėl? Tingi ar nemoki?

Indrė: Iki trylikos metų surimuodavau kiekvieną eilutę. O paskui lygiai taip pat savaime tai pasidarė nebesvarbu ir neįdomu. Matyt, man eilėraštyje yra kur kas svarbesnių dalykų už rimą, kuris kartais tiesiog užliūliuoja skaitytoją, atitolindamas jį nuo kūrinio esmės. Tarsi įpakuoja tą žodį, mintį, visa, kas svarbiausia, tarsi atskiria nuo skaitytojo stikline pertvara.

Lionia Iljičiuks: Drauge, dažnas mūsų skaitytojas turbūt svajoja apie literatūrinę karjerą. Papasakok apie finansinę jos pusę. Bankai suteikia poetams paskolas? Kaip apskritai sugyveni su buitimi? Draugaujat?

Indrė: Esu nenormali menininkė: labai buitiška, atsakinga, punktuali, pareiginga (šypsosi). Mėgstu tvarkyti, plauti, gaminti ir visa kita, tik dulkių šluostyti nemėgstu, jų net nepastebiu. Dirbu normalų žurnalistės darbą, kas dvi savaites sukuriu laidą apie kultūros aktualijas. Jeigu kas dar turi minčių išgyventi iš kūrybos, ypač poezijos, tai net nežinau… naivu. Ir nereikia to, juk poezija, pati tyriausia iš visų žanrų, kaip ir tikri jausmai, negali atsirasti iš išskaičiavimo.

Lionia Iljičiuks: Ne paslaptis, kad kiekvienam kūrėjui viena sunkiausių ir svarbiausių pamokų – išmokti priimti kritiką. Ar tu jau ją išmokai? Ar apskritai sunku buvo pereiti nuo internetinio anonimiškumo prie publikacijų tikruoju vardu?

Indrė: Iš rašykų susitikimų visi jau žinojome, kas yra kas… Taigi, nebuvo. Pamenu, kaip skraidžiau, kai „Literatūra ir menas“ išspausdino eilėraštį „Apie tėvus“ pirmajame puslapyje. Šiaip esu stebuklingai neįžeidus žmogus, nemoku pykti ilgiau negu penkias minutes, o kadangi ir pati esu gana savikritiška, knygas itin retai sukurpiu bei publikuoju. Trumpai tariant, kritiką priimu labai natūraliai, nesureikšminu nei pagyrų, nei piktų žodžių. Jei eilėraštis turi ateiti, jis ateis toks, kokį aš jį pamatysiu.

Lionia Iljičiuks: Drauge, ne paslaptis ir tai, kad mūsų buržuazinės literatūros padangėje garsėji ne tik literatūriniais, bet ir fiziniais privalumais. Kaip gražuolė gražuoliui pasakyk: išvaizda padeda ar trukdo siekiant literatūrinės karjeros?

Indrė: Į tokio pobūdžio klausimus visad atsakau, kad būtent literatūra, ir gal ji vienintelė, yra ypatinga sritis, suteikianti vienodas galimybes būti išgirstam tiek Kvazimodui, tiek Mis Pasaulis.

Lionia Iljičiuks: Apie tą patį šiek tiek rimčiau. Man užkliuvo, kad recenzijose, apžvalgose, netgi ant knygų nugarėlėse kalbama apie tavo išvaizdą. Aišku, kaip senas krienas suprantu kitus senus krienus, bet ar nemanai, kad tai seksizmo apraiškos? Tavęs neužgauna, kad žmonės, turintys kalbėti apie tavo kūrybą, kalba apie išvaizdą?

Indrė: Ne, kaip jau minėjau, nesu įžeidi. Tačiau kartais, jeigu tuo užsiima išsilavinę, kūrybingi asmenys, prisipažinsiu, truputį stebina arba liūdina.

Lionia Iljičiuks: Pakalbėkim apie moterišką erotizmą poezijoje. Kadaise Salomėja Nėris rašė apie jos krūtinę glamonėjantį vėją, o tu štai mūsų poetiniame žodyne įtvirtinai masturbacijos sąvoką. Džiaugiesi, kad gyveni laikais, kai norėdama poetiškai išreikšti kūniškumą, neprivalai pasitelkti gamtos stichijų ar panašių nesąmonių simbolikos?

Indrė: Tai vienintelis eilėraštis, kuris atsirado per rašykus. Per norą paerzinti tą, kaip man tuomet atrodė, puritonišką visuomenę. Dabar tokio kūrinio neparašyčiau. Man buvo septyniolika, atrodo (šypsosi).

Lionia Iljičiuks: Ne tik rašai, bet ir dainuoji, sukiojiesi televizoriaus ekrane, bet visgi geriausiai turbūt esi žinoma kaip poetė. Kodėl pirmenybę teiki literatūrai?

Indrė: Tiesiog taip susiklostė. Dėl talento, aplinkybių ir įžūlumo trūkumo.

Lionia Iljičiuks: Antrąją savo knygą pavadinai „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“. Su meile viskas aišku, papasakok apie tuos kitus savo žvėriukus? Kada ir kaip jie kankina?

Indrė: Jie nekankina, jeigu juos prisijaukini, išmoksti su jais gyventi. Tiesiog žmogiškoji prigimtis yra labai artima žvėriškajai ir, manau, kankina mus visus vienodai, kai tik pasireiškia instinktai. Tik susitvarkome, pažabojame ją skirtingai.

Lionia Iljičiuks: Kaip ir kiekvienas profesionalus diletantas, prieš prasidėdamas su tavim iš pradžių apie tave pagūglinau. Radau kažkokį straipsnį iš žurnalo „Moteris“. Kaip „rimtųjų“ menininkų bendruomenė priima tai, kad nesi tundra ir kartais sąveikauji su pasauliu, kurio jie, bent jau sprendžiant iš kultūrinės spaudos, nekenčia?

Indrė: Švaistyti energiją kažko nekenčiant gali tik riboti, įskaudinti, kompleksuoti žmonės. Nežinau, kaip tuos interviu priima. Talentingi asmenys turėtų jų tiesiog nepastebėti. Jie skirti tikrai ne „rimtiesiems“. O jeigu kas ir turi kokią nuomonę, su manimi ja nesidalija (šypsosi). Susitikę nešnekame tokiomis temomis.

Lionia Iljičiuks: Mūsų leidinio rašytnamio krienai neskaitys, nes jiems tai „ne lygis“, tad turi progą atvirai pasakyti, ką apie juos galvoji? Kuris iš tų veikėjų labiausiai užknisa? Rėžk.

Indrė: Niekas neužknisa, nes šiuo atveju nieko iš nieko nesitikiu ir neturiu jokių įsivaizdavimų ar nepateisintų lūkesčių. Taip retai ir trumpai matomės, kad nespėja jokie užknisimai išlįsti (šypsosi).

Lionia Iljičiuks: Drauge, kokias patyrei literatūrines įtakas? Kas, be manęs, patinka iš vyresnės kartos poetų? Kas iš jaunesniųjų?

Indrė: Oi, bijau net pradėti vardyti, nes tikrai ką nors pamirščiau ir paskui graužčiausi. Pasakysiu tik tiek, kad skaitau tikrai daug ir įvairios poezijos. Šiuo metu – A. Kalanavičiaus rinktinę ir Edgaro Alano Po tomelį.

Lionia Iljičiuks: Kaip žinia, menininkai turi bėdų su visokiom priklausomybėm. Nuo ko tu priklausoma? Rašydama ką nors vartoji? Kiek daugiausia alaus esi išgėrusi per vakarą?

Indrė: Man neskaido alkoholio. Retai ir nedaug pavartoju vyno. Dažniausiai vakarienės metu. Turiu tik emocinių žalingų įpročių (šypsosi).

Lionia Iljičiuks: Vienas šio leidinio tikslų – sukurti platformą kultūrinio paribio žmonėms, kurie yra talentingi, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių neranda sau vietos oficiozų tarpe. Ką manai apie kultūrinį marginalumą? Kur pati ieškai tave tenkinančios kultūros – paribiuose ar mainstream’e?

Indrė: Manau, kad jeigu kūryba tikrai turi išliekamąją vertę, iš paribių neišvengiamai ji praslys ir į mainstream‘ą. Ieškau visur, mano net darbas toks – juk kuriu kultūros laidą.

Lionia Iljičiuks: Mano mėgstamiausias klausimas visiems, kas moka skaityti: kokias 5 knygas vežtumeisi į negyvenamą salą?

Indrė: Truputį pagudrausiu, bus kiek daugiau (šypsosi). Taigi: M. Prousto ciklą „Prarasto laiko beieškant“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, dar noriu perskaityti J. Joyce „Ulisą“, nes vis užstringu, o ten būtų daug daug laiko, H. K. Anderseno pasakas ir J. Cortazaro „Žaidžiame klases“ (iš nostalgijos).

Lionia Iljičiuks: Pabaigai apie kūrybinius planus: kada laukti naujos knygos?

Indrė: Tikiuosi, kad už poros metų.

Lionia Iljičiuks: Na ir visai pabaigai: palinkėk ką nors mūsų skaitytojams, svetainei, leidiniui, darbo liaudžiai.

Indrė: Tiesiog būkit laimingi, kūrybiški, patenkinti savo kasdienybe ir nešvaistykite energijos jokiam negatyvui, nukreiptam prieš save ar kitus.