Pokalbiai su Lionia: Svoloč

Lionia Iljičiuks: Drauge, kas yra Svoloč? Tiesiog kūrybinis slapyvardis ar personažas? Koks jo santykis su tikrąja tapatybe?

Svoločius: Klausimas nuspėjamas ir dažniausiai pateikiamas, bet pirmą kartą pasakysiu teisybę. Man jį, kaip ir kitą, davė mama, tik vėliau, gerokai vėliau. Būdavo, grįžtu girtas, o ji pasitinka: svoločiau tu svoločiau. Dabar jos jau nebėra, bet aš jai dėkingas už abu vardus. Sunku spręsti, kiek mane veikia vardas elgtis atitinkamai, kalbėti? Ar jis tiesiog apibūdina mane? Gal čia tas laimingas sutapimas, kai sakoma, kad atitiko kirvis kotą. Iš tikrųjų nesu tas skudurėlis, kurį nors prie žaizdos dėk. Apie kitas savybes neketinu išsiplėsti. Ar patenkintas savimi? Uždaviau sau šį klausimą ir galvoju. Gal galėčiau būti aukštesnis. Buvo raginimų keisti vardą. Arba suglumimas, kai jį pasakau, tarkim autorių teisių agentūroje. Kartais tikrai susigėstu. Bet paskui galvoju, aš gi ne ramunė ar ąžuolas, ne durininkas ar liftininkas, net ne kosmonautas kaip daugelis, ir apskritai, ar profesija amžina, juk kažkada išeisi į pensiją, o niekšu jeigu buvai, tai visą gyvenimą ir liksi. Ir dar – svarbiausia, kad tu toks ne vienas.

Lionia Iljičiuks: Rašykuose aptarei M. Frischo romaną „Tarkim, aš Gantenbainas“, ten rašoma, kad kiekvienas žmogus susikuria istoriją, kurią laiko savo gyvenimu. Kokią istoriją laikai savo gyvenimu?

Svoločius: Sunkus klausimas. Net susimąsčiau. Taip, knyga man žiauriai patiko. M. Frischas apksritai nuostabus rašytojas. Kur dar jo pjesė „Biografija: vaidinimas“ arba „Homo Faber“, kurį neseniai skaičiau ir kuris paveikė parašyti pjesę „Laiškanešys skambina du kartus“. Yra keli rašytojai, padarę man didelę įtaką, vienas jų M. Frischas. Po „Gantenbaino“ ėmiau kurti istorijas, kurias norėjau sudėti į knygą „Svoloč istorijos“. Visos jos turėjo panašius pavadinimus: „Puiki istorija“, „Keista istorija“, „Tai bent istorija“, „Bjauri istorija“ ir panašiai. Gaila, kažkuriuo metu supykau ant rasyk.lt ir daugumą savo kūrinių ištryniau, tame tarpe ir tas istorijas. Galėtų kokia administratorė, turinti ilgas kopėčias, nepastebimai sukelti atgal mano ištrintus opusus. Bet ką jau čia, tokia yra buvimo svoločiumi kaina. Grįžtant prie klausimo, kokia istorija iliustruoja mano gyvenimą: turbūt aš jos dar nesukūriau.

Lionia Iljičiuks: Kažkada, studijų laikais, dirbau „Maximoje“ kroviku, gal todėl taip patiko Tavo apsakymas „Varškės diena“ apie tame pat prekybcentryje plušantį kasininką. Kodėl kūrinio apie paprastą žmogelį, „Maximos“ darbuotoją, aš turiu ieškoti rašykuose, o ne „Metuose“ ar „Literatūroje ir mene“?

Svoločius: O šitas klausimas man patinka. Atsakyti, kodėl tie leidiniai nepriėmė mano „Varškės“, nors aš jiems, regis, siunčiau, man sunkoka. Kita vertus, tas rašinys ir nėra toks puikus, kad jį kas nors stačia galva pultų publikuoti. Bet ir nėra daug prastesnis už daugelį publikuojamų. Čia suveikia, matyt, kažkokios kitos srovės. Aišku, man būtų malonu, kaip ir visiems, kad mane graibstytų beatodairiškai, ką beparašyčiau, bet dar kol kas tam neatėjo laikas. Iš tiesų jau seniai galvoju kažką prikalbinti kurti alternatyvų literatūrinį žurnalą, į kurį negalėtų pretenduoti rašytojo ženklelį turintys nutukę arba pernelyg liesi, nuplikę arba perdaug apaugę riebaluotais plaukais, suglamžytais, nudribusiais švarkais vilkintys tipai. Pirmiausiai jie turėtų pateikti išsamią gydytojų ataskaitą apie savo fizinę būklę, po to išrašą iš mokesčių inspekcijos apie pajamas. (Visokie nusmurgėliai, negalintys užsidirbti padoriam maistui ir drabužiui negali nieko doro pasakyti skaitytojui. Toks valkata peizės apie gyvenimą visiškus vėjus), dar privalėtų pateikti savo ir visos Lietuvos ateities viziją, kaimynų patvirtinimą apie nušienautą veją arba nukastą sniegą prie namo ir panašius labai
aktualius dalykus. Tik tokių pareigingų, visapusiškai stabilių, nusisekusių piliečių kūriniai yra reikalingi jaunajai, o taip pat ir senajai kartoms. Kažkur man tai jau girdėta, bet nesvarbu. Bet iš esmės štai ką noriu pasakyti – aš nežinau Lietuvos rašytojų. Gal jų yra, vienas ar du, bet aš nieko apie juos nežinau. Pamenu buvo toks Kanovičius, bet jis Izraelyje, Šaltenis – dabar jau nieko apie jį negirdžiu, Granauskas – irgi mirė. Ta prasme, kad ir jo nebėra, kaip Kanovičiaus, o ne todėl, kad kažkas irgi mirė. Nors iš tikro yra ir mirusių. Tarkim, Marcinkevičius. Sako yra Parulskis arba Ivaškevičius. Gal jie rašytojai, bet aš nieko apie juos nežinau. Tarkim, atradau sau labai gerą naują vardą: Johnas Grishamas. Perskaičiau jau tris jo knygas. Ar tie lietuviai jam prilygsta? Jeigu taip, tada reikės jų imtis. Bet iš esmės gaila laiko vargti su nevykėliais lietuviais tik dėl to, kad jie tautiečiai, kai šalia yra puikios pasaulinės literatūros. Pamenu, kaip gaila buvo prarastų valandų beskaitant „Aukštųjų Šimonių likimą“ arba kokią kitą nesąmonę, kuri buvo privaloma pagal mokyklinę programą. Juk batus renkamės ne lietuviškus, o gerai pagamintus. Kodėl su knygomis turime elgtis
priešingai.

Lionia Iljičiuks: Tavo kūryboje svarbią vietą užima dramaturgija. Tiki dialogu tarp žmonių, susikalbėjimo galimybe? Ar nemanai, kad bet kokia dramaturgija yra tarsi statinys ant muilo burbulo? O gal kaip tik bandai atskleisti dialogo beprasmybę?

Svoločius: Nė velnio man nerūpi susikalbėjimo galimybė ir dialogas tarp žmonių. Geriau jie išvis nesikalbėtų. Juk visos blogybės prasideda nuo liežuvio. Tarkim, žmonės negalėtų kalbėti. Kaip žuvys. Ar daug jos kariauja tarpusavyje? Kiek stebėjau, ne. Tik didesnė praryja mažesnę. Bet jei žuvys vienodos, jos nekariauja, nekonfliktuoja. Ramiai plaukioja šalia viena kitos. Kodėl taip yra, jau žinai teisingą atsakymą. Kažkuriuo vystymosi momentu jos nusprendė nesikalbėti, davė tylos įžadus. Ir po šiai dienai po vandeniu ramu. Atimk žmogui galimybę pasiskųsti, padejuoti, apkalbėti artimą ir karo nebus. Nebyliai irgi nekonfliktuoja, nes žodžiais negali vienas kito įskaudinti. Visa žmonijos bėda kalboje, liežuvyje. Ištrauk naujagimiui liežuvį, dar apipjaustyk ir padarysi jį laimingą. Taigi, man nerūpi, o kad prirašau kelis puslapius beprasmiško kalbėjimo, tai tik todėl, kad joks žurnalas, net ir internetinis nepriims mano tuščių lapų. O apskritai, neskaitant visų blogybių, kurias sukelia teatras ir jo palydovė dramaturgija (padidėjęs kraujo spaudimas, persikūnijimas į personažus ir t. t., plius pavydas, kad kažkas gražiai atrodo scenoje, o ne tu, nes tavo supistas (oi) gyvenimas pasuko kažkokia kita kryptimi, ir panašiai), taigi ta sritis – tai aukštybių aukštybė, bent man. Galvoju, kad romano neparašysiu, bet pjesių – prašau, rinkis, kiek nori. Dar krūva pradėtų ir nebaigtų. Todėl esmė, matyt, ne dialoguose, o kažkokioje magijoje, kuri ir yra teatras. Kita vertus, teatre prabėgo gražiausi mano metai. Visiems rekomenduoju pasinerti į tą aistrų ir nuodėmių irštvą.

Lionia Iljičiuks: Papasakok apie įtakas. Literatūrines, intelektualines, asmenines…

Svoločius: Net nežinau, ką atsakyti. Taip, esu įtakojamas (veikiamas). Dažnai parašau kažką, paveiktas perskaitytos knygos. Kai kuriuos kūrinius būtų galima atsekti, pasidomėjus, ką prieš tai skaičiau. Jau kalbėjom apie M. Frichą. Dar galiu paminėti „MTI“, kurį neabejotinai parašiau, perskaitęs Ch. Palahniuko „Pasprink“. Ar kažkaip panašiai pavadintos. Kažkas net atskleidė tą formos panašumą ir temos artumą. To nesigėdiju ir neneigiu. Priešingai, jeigu kitas kūrėjas mane įkvėpė parašyti kažką neblogo, jam turėtų būti garbė.

Lionia Iljičiuks: Publikuodamasis rašykuose savaime atsiduri tarsi marginalo pozicijoje. Ką manai apie kultūrinius paribius ir jų santykį su oficioziniu menu? Dėdės ir tetos iš rašytnamio neatrodo šiek tiek „atitrūkę“?

Svoločius: Taip, esu marginalas, nes publikuojuosi kažkokioje neaiškioje erdvėje, kultūriniame užribyje. Esu girdėjęs ir tokių siūlymų – pasitrauk, niekam tu nebūsi reikalingas, kai sėdėsi tame rašyke. Žinau, kai kurie pasitraukia ir puikuojasi prestižiniuose leidiniuose.
Ta prasme, daro žingsnius, idant gautų taip geidžiamą gerovę. Meluosiu, jei sakysiu, kad man tai nerūpi. Norėčiau ir aš būti Rašytojų sąjungos narys ir spjaudyti išdidžiai į kultūrinį užribį. Gėdytis paiko paklydimo ir susidėjimo su marginalais. Žinau kelis išėjusius. Rašė
įdomiai, puikiai. Ar rašo dabar? Nežinau, gal tik puikuojasi. Galbūt ir aš, kai nusibos rašyti, pasiprašysiu priimamas į tą senelių prieglaudą Rašytojų sąjungą, kad galėčiau nerašydamas puikuotis. Nors, tiesą sakant, jau dabar mažai rašau. Gal reiks užsivilkti kokį nudryžusį švarką, šimto metų senumo kažkada buvusius baltus marškinius ir eiti belstis į literatų šventovę. O jei rimtai, tai liūdna, kad yra toks skirstymas į mėgėjus ir profesionalus. Ir tai pasireiškia visose meno srityse, ne tik literatūroje, nors dažnai tie niekinami gatvės poetai parašo kur kas įdomiau už literatūrines premijas laimėjusius gyvus klasikus. Kita vertus, būti šioje internetinėje „skylėje“ yra žiauriai įdomu. Tai toks lyg kitas, netikras pasaulis, second life, ir man tai patinka. Esu ryžęsis kelis kartus jį palikti, gal ir dar ryšiuosi kelis kartus, nežinau, bet kol kas esu čia, o kas bus rytoj – nesvarbu. Ačiū, beje, Ilgosiom kopetėlėm, kad mane sulaikė beišeinantį.

Lionia Iljičiuks: Kaip jautiesi rašykų erdvėje? Nebijai surašykėti, imti prabudinėti naktimis išpiltas šalto prakaito iš baimės, kad kažkas tavo kūrinį įvertimo vienetu? Kas tave apskritai juose laiko?

Svoločius: Kaip jau sakiau, jaučiuosi neblogai šioje „žemėje“, aišku, per tą laiką buvo visko, įsigijau daug priešų, pergyvenau įvairiausias dramas ir apturėjau keletą kūrybinių etapų, tarpsnių, pakilimų ir kritimų ir t.t. Kaip tikrame gyvenime. Buvo ir tas metas, kai nesveikai reaguodavau į pažymius ir tik praėjus gal dešimtmečiui ar daugiau, nustojau kreipti dėmesį į balus. Nors geri balai, žinoma, veža, bet euforijos jau nėra. Ir nusivylimo, neapykantos, kai balai blogi, taip pat neliko. Iš kitos pusės tai irgi, suprantu, nėra gerai, neliko azarto, pykčio, kuris geriausias kuras mano smegenims, todėl ir visa kūrinija buksuoja, stoviu vietoje, nėra judėjimo į priekį. Bet apskritai šita planeta man patinka. Dar yra kita, žalia erdvė, bet ten jaučiuosi nelabai išvystytas, sintetinis, o čia aš gyvas, tikras, baisus.

Lionia Iljičiuks: Ketinau rašykuose organizuoti dramos konkursą, bet sužinojau, kad jau Tu esi kažką tokio daręs. Papasakok apie patirtis: ar yra vilčių šioje erdvėje atrasti naujų beketų?

Svoločius: Labai įdomus sumanymas. Tikiuosi, neatsisakysi idėjos organizuoti dramos kūrinių konkursą. Aš pats apie tokius dalykus sužinojau iš teatrų, pirmiausia Kauno, kuris rengė dramaturgijos konkursą gal porą metų iš eilės, paskui Vilniaus, kurio konkursas-festivalis vadinosi „Versmė“ ir aš porą kartų ten sudalyvavau. Tada nusprendžiau rašykų erdvėje organizuoti panašią atmainą, du metus paeiliui tą dariau, o paskui kažkodėl nulūžau. Ta prasme, pamačiau, kad nelabai kam to reikia, atsiliepdavo vos keli autoriai. Dar blogiau – pati rašykų administracija, nors juos įtraukiau visoje reklaminėje medžiagoje kaip organizatorius, „Gyvų skaitymų“ vakare net nepasirodydavo.
Abu kartus samdžiau teatrines trupes perskaityti pateiktas pjeses, leidau kažkokias afišas ir panašiai, pirkau minimalius prizus, o atsimušiau iš esmės į abejingumo sieną. Ir net patys rašykai, jeigu nebuvo pjesių autoriai, nėjo į tuos skaitymus ir renginiu absoliučiai nesidomėjo.
Aišku, greičiausiai tai mano paties klaida, kad nesugebėjau prikviesti autorių, žiūrovų, taip pat kalta ir mano kaip Svoločiaus reputacija, manau, mane gal net ignoravo, – ir tebūnie, taip tau ir reikia, aš nedejuoju, yra kaip yra, kitam gal pasiseks geriau. O gal sukvailiojęs kada nors ir vėl tai organizuosiu. Kitais metais. Turbūt. Beketų neatrasime, jeigu nieko neveiksime. Nors lietuvišku Beketu tikrai galėtų tapti Spenserių Kailas, tik reikia jį pakurstyti. Taigi, drauge, galvokim kartu. Arba atskirai. Čia kaip panelei patogiau.

Lionia Iljičiuks: Kas tave apkritai motyvuoja kurti? Iš kur semiesi idėjų?

Svoločius: Sunku atsakyti. Jeigu imtume konkrečiai, pavyzdžiui, galėčiau pasakyti, kas užvedė ant vienos ar kitos idėjos. Tarkim, pjesė „Lifte“. Ateina žmona, – sakykim, aš tokią turiu, nors skamba neįtikėtinai – Svoloč vedęs ir turi vaikų, – taigi tarkim aš ją turiu (čia kaip M. Fricho „Tarkim, aš Gantenbainas“), ji ateina ir sako, parašyk apie liftą, na kaip ten…
Ša, sakau, jau žinau, nekalbėk nieko daugiau. Sėdu ir parašau pjesę, pirmą veiksmą pirmą dieną, kitą veiksmą antrą dieną. Turėjau dvi išeigines ir norėjau kažką per jas nedidelio parašyti, o gavosi visa pjesė.
Tai buvo kažkoks nušvitimas, vienintelis. Kiti kūriniai rasdavosi kur kas sudėtingiau. Ilgiausiai rašiau visai neblogą, mano manymu dalyką, kuris kažkodėl nebuvo ypatingai pastebėtas – tai „Haitis“. Apsakymas ar apysaka, metražas tikrai ilgas, rašiau septynis mėnesius. „Nežudyk mane greitai“ – telefonu pasakiau šią frazę, atsiprašydamas dėl kažko vėlgi tos tariamos žmonos. Tarkim, ji yra. Tik sekundę pabandykim tai įsivaizduoti. Paskui galvoju, puiki antraštė naujam apsakymui. Ir išgimdžiau tokį neprastą trilerį. Taigi, kiekvienu atveju gali būti vis kas nors kita, čia nėra metodo ar recepto, kaip pasidaryti vakarienę. Arba rašai, arba nerašai. Geriausia, kai nerašai, bet kažkada tai nusibosta, ir tada vargsti prie klavišų, o paskui, kai baigi, toks geras jausmas, lyg būtum rietuvę malkų suskaldęs, sudėjęs visas tvarkingai į pašiūrę ir galiausiai vietoje tris butelius degtinės į save suvertęs.

Lionia Iljičiuks: Vieno klasiko herojus nušovė katytę. Tavo herojus intymiai bendravo su avim. Sakyčiau, žingsnis humanizmo link. Koks tavo santykis su klasika? Ar jauti rašydamas ryšį su, tarkim, J. Biliūnu ar V. Krėve?

Svoločius: Nežinau, apie kokį tu čia klasiką kalbi. Vienas tai žinau apie Brisiaus, šuns, nušovimą parašė. Ir tai buvo Biliūnas. Niekšas. Ne jis, aišku, bet tas, kuris nušovė. Bet kad kates šaudytų, to dar neskaičiau. Ir jis klasikas? Atimti iš jo tą vardą! Nedelsiant!
Aš parašiau apie avį. Ir Sent-Egziuperi minėjo avį. Puikus gyvūnas. Prisižiūrėjau jų Norgėje, kai porą mėnesių autobusu vežiojau turistų grupes. Pikti liežuviai rašykuose tarpusavy plepėjo, kad ką jis ten gali dirbti Norvegijoje, aišku, žuvį darinėja. Perskaičiau susirašinėjimą. „Betgi Svoloč yra baisus tinginys ir sunkaus darbo su šautuvu jo nepriversi dirbti“. Nežinau, ar skaitys tos bobikės šį interviu. Taigi tos avys ganosi pakelėse arba tiesiog guli išvirtusios ant važiuojamosios dalies, arba laisvai vaikštinėja, jokios baimės, jokio streso, jokio pasibaidymo ir nėrimo į krūmus, kaip yra Lietuvoje su stirnomis. Avys ramios, jom dzin, jos žino, kad vairuotojas turi prie jų prisiderinti. Ir ten taip ir yra, eismas sulėtėja, kai priekyje pasirodo avys, dažnai jos būriuojasi prie tunelių išėjimų (tunelių ten galybės), nes ten pasislepia nuo saulės, kai ta labai įkyri, ir visi vairuojantys yra labai budrūs ir atsargūs su šiais gyvūnais. Niekada nemačiau jokios avarijos, susijusios su avimis. Beje, jų niekas negano. Jos absoliučiai laisvos ir, manau, absoliučiai saugios. Kas neįtikėtina Lietuvoje. Norgė man žiauriai patiko, manau, kažkada kokie vikingai kažką čia Lietuvoje išprievartavo ir iš to gavosi svoločių linija, nes būdamas ten tarsi pajutau protėvių šauksmą. Būtinai turėjau kažką parašyti.
Santykių su klasika dabar kaip ir neturiu. Kažkada gal ir turėjau. Aišku, jiems dera nusilenkti, bet laikytis įsikibus, manyčiau, neverta. Kiekvienam savas laikas. Dabar mano laikas.

Lionia Iljičiuks: Tavo tekstuose nemažai keiksmažodžių, tai, kaip žinia, kelia tam tikros auditorijos dalies pasipiktinimą. Kaip pats argumentuoji nenorminės leksikos vartojimą?

Svoločius: Šiaip nesu iš tų, kurie nesurezga minties dvylika kartų nenusikeikę. Bet kartais jie tiesiog būtini. Dar pastebėjau, kad su laiku arba amžiumi jų mažėja. Kiek tai tiesiogiai susiję su amžiumi, sunku pasakyti. Gal berašant išsivalo žodynas, nors tai vis tiek susiję su laiku, o tuo pačiu ir amžiumi, kaip bežiūrėsi.
Taigi, keiksmažodžiai, jeigu jie yra literatūroje, nėra blogai. Blogai, kai jie skamba gatvėje. Suprantu, kad tai nesąmonė, kad žmonės vartos juos gyvenime, jei perskaitys knygose, bet pasakiau tai, ką galvoju.

Lionia Iljičiuks: Jei kokia „Tyto alba“ arba „Alma Litera“ pasiūlytų išleisti Tavo knygą ir duoti padorų honorarą, bet pareikalautų išmesti visus keiksmažodžius ir panašius dalykus, parduotum Svoločių?

Svoločius: Aišku, daugelį jų mesčiau iš savo ankstyvųjų kūrinių, o tuo labiau, jeigu juos kas nors užsimanytų spausdinti. Ką parduočiau? Ogi viską, ką galima parduoti. Pirmiausiai tėvynę, jeigu ji būtų tinkamai įvertinta ir su manimi deramai atsiskaityta. Gal yra pora dalykų, kurių nenorėčiau keisti į pinigus, bet jei tai būtų gyvybės ir mirties klausimas, tai gyvybė pasiimtų savo. Ta prasme gyvybė yra didžiausia vertybė, turbūt ir šventuose raštuose apie tai kalbama, ir šioje vietoje, nebūdamas praktikuojantis bet kurią religiją, aš esu sąžiningesnis už daugelį katalikų ar musulmonų, kurie kviečia guldyti galvas už vieną ar kitą idėją, šventą reikalą arba gimtąją žemę. Tas kvietimas yra priešingas prigimčiai. Be to, matėme ne vieną tokį rėksnį ir mylėtoją, spėjusį laiku išnešti kailį. Aš jų nekaltinu, jie tik patvirtina teiginį, kad už gyvybę gali bet ką išduoti. Blogiau būna pasiliekantiems, kurie ne tokie gudrūs ar vikrūs pabėgti, todėl priversti vilkti jungą. O jungas vis tiek yra geriau, nei mirtis. Mirtis nieko neįrodo ir nuo nieko neišvaduoja. Kažkur nuklydau į pamatinius dalykus ir po viso šito jau niekas neskaitys tolesnio interviu. Ir gerai, nes pozityvaus tikėtis iš Svoloč yra nepozityvu. Vienareikšmiškai. Galiu pridurti, pirkit, aš parsiduodu. Su keiksmažodžiais ar be jų. Nesvarbu.

Lionia Iljičiuks: Nuo seno menininką lydi keistuolio ir „trenktojo“ etiketė. Pats jautiesi trenktas? Jei taip, kaip tavo trenktumas sugyvena su „normaliaisiais“?

Svoločius: Nemanau esąs trenktas, o jeigu ir esu, tai kruopščiai tą slepiu. Su normaliais sugyvenu blogai, kaip ir apskritai su visais stengiuosi ilgai nesugyventi, nes tai vargina, išsunkia ir daug kainuoja. Sugyventiniai, kaip žinai, reikalauja daug pinigų.

Lionia Iljičiuks: Mėgėjiško ir profesionalaus meno opozicija. Kurioje pusėje jautiesi stovintis?

Svoločius: Įdomus klausimas, bet į jį jau iš dalies atsakiau, galiu pridurti, kad stoviu toje pusėje, kur veda į Petrašiūnus. Išvertus reikštų, kad nesirenku jokios pusės, man nusispjauti, ką apie mane mano literatūros asai, tiesiog ir aš apie juos kažką manau, ir tokiu būdu mes tiesiog stengiamės vieni kitų nepastebėti. Kažkada esu siuntęs tokią neva knygą, sudarytą iš savo kūrinių kažkokioms leidykloms, bet atsakymo nesulaukiau ir nusprendžiau, kad geriau kada nors pats save išsileisiu. Kad nereiktų niekam dėkoti ir žemai lenktis.

Lionia Iljičiuks: Kokias 5 knygas vežtumeisi į negyvenamą salą?

Svoločius: Geras klausimas. Turbūt besirinkdamas penkias knygas, aš taip ir neišvažiuočiau į negyvenamą salą, nespėčiau į laivą arba lėktuvą. Matyt, nėra reikalo vežtis jau skaitytas knygas. Tada greičiausiai pasiimčiau Bibliją, nes jos dar neskaičiau, o gavau dovanų per kažkurį gimtadienį. Prie Biblijos gal tiktų ir „Zaratustra“, nors skaičiau jau du kartus, bet nepamaišytų ir trečias. Apmąstymams labai tiktų „Mažasis princas“. Ir jį turbūt prigriebčiau. Ištvirkėliškoms fantazijoms man tiktų „Traukinių žymėjimas“. Tad tebūnie ir ši knyga. O dėl penktos turbūt ir pavėluočiau į lėktuvą. Nesugalvočiau, neišsirinkčiau. Lietuvių? Tikrai nežinau tokios, kuri tiktų karštame negyvenamos salos smėlyje. „Altorių šešėlyje“ nebent. Pasislėpti nuo saulės. Sorry, sunkus klausimas.

Lionia Iljičiuks: O jei dar galėtum į tą salą vežtis 3 rašykus, ką imtum?

Svoločius: Už tai šitas labai lengvas. Aišku, Kailą. Ir Spenserį. Tokiu būdu mes jau būtume trise saulutėje ant smėlio, o dar vienas Thinkz sėdėtų aukštai palmėje ir deklamuotų savo eiles. Sakykim, man šis poetas metų atradimas. Tokia tad būtų šauni trijulė saloje. Yra posakis – trečias nereikalingas. Aš vartoju kitą, savo – trečias papildo.

Lionia Iljičiuks: Jei galėtum vieną rašyką vietoj savęs išsiųst į negyvenamą salą, ką siųstum? Kokias knygas jam parinktum?

Svoločius: Ką išsiųsčiau vietoj savęs į negyvenamą salą? Jeigu ten gerai, t. y. duoda paėsti ir visa kita, tai nežinau, ką pasiūlyti. Tiesą sakant, aš gerai ir nepažįstu visos rašykinės auditorijos. Siųsčiau turbūt labiausiai nusipelniusį, gal Praną. Jam gi vis tiek nei darbas, nei namai. O jeigu tai būtų kaip už bausmę, t. y. viskas ten būtų blogai, pačiam reikėtų įsikurti toje saloje, susirasti maistą, pasistatyt namą ir visa kita, tai siųsčiau aršiausią skandalistę šveplu dialektu, nominuojančią save skirtingais vardais. Įdėčiau jai į kelionę visus savo raštus. Tikrai praverstų. Bet, kita vertus, visiems pravartu atsidurti ekstremaliose sąlygose. Tikiuosi ir man dar kada nors taip nutiks.

Lionia Iljičiuks: Svoločiai turbūt atsisveikindami sėkmės nelinki, bet gal vis tiek ką malonaus pasakysi mūsų leidiniui ar rašykams?

Svoločius: Noriu padėkoti, kad mane privertei pamiklinti smegenis. Linkiu ir leidiniui, ir rašykams sėkmės. Iš tikrųjų labai pritariu visoms naujovėms, mane žavi judėjimas ir judantys veikėjai. Nesvarbu, ar tai prigis, ar ne, nepabandęs nesužinosi. Žinau, kad daug dar nepaklausei to, kas, matyt, kirba. Gal ir gerai, nes man ir taip jau stogas važiuoja.