Cirkas

Indrė Valantinaitė Nendrelė

Aš išėjau į sceną,
kad darytum, ką panorėjęs su manim.

Pasitikiu, nes lynas niekada nenutrūksta,
kai juo žengia cirko mergelė,
žvilgančiais žvyneliais siuvinėtu triko,
rankos-pečių plotyje ištiestos į šalis.
Jos neprakaituojančios pažastys rūpestingai išskustos,
kaip prieš pirmąjį pasimatymą.

Taip, aš užsivožiau fokusininko skrybėlę,
į kurią buvo prisisiojęs triušis.
Iš baimės.
Prožektoriams deginant akis.

Nuoširdumas čia klaidžioja po grimo kambariusdar viena apdulkėjusi kaukė, kostiumas, pudros sluoksnis,
tarp vystančių čigonės krūtų žvangantis pakabukas,
žėrintis aukso siūlas, įaustas liemenėn meškos.

Uždanga pakilus visada nusileis,
Krokodilas išrautais dantimis niekada neįkąs,
tad susimokėkit, greičiau susimokėkit, ponai,
nes žvėrys iš alkio pasius.