Kai lyja

Indrė Valantinaitė Nendrelė

Kai lyja
Įmerki mane į kiaurus batus,
kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau.

Kantriai lauki, kol subręsiu
iš mažos mergaitės į didesnę
iš jaunos mergaitės į senesnę
iš senesnės mergaitės į seną
iš senos į mirusią

Žinau, kad iš aukštai mane stebi
visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą –
iš šilto kambario į šlapią pasaulį.

Vėl grįžtu į tavo lovą,
kad mane pervystytum.

Nesiliauja lyti.