karalienė keturių

Indrė Valantinaitė Nendrelė

Man buvo keturi, kai tapau karaliene.
Aš po namus, po kiemus,
Varnų chorui giedant ant antenų.

Delne tik kelios linijos:
Šlovės ir gyvybės.
Lūpų kampe – šokolado dėmė.

Bijau tik tamsos,
Kai prietema išskečia kojas prieš mane,
Įrėminu tapeto hieroglifą žvilgsniu ir nemirksiu,

Kol nepareina jie.

Karaliauju ir verkiu
ant tamsiai raudono fotelio
ilgai ir garsiai,

prieš neįjungtą televizorių. Be priežasties.

Nusmukusių frotinių kojinių rombai,
Aitvaras ant maikutės,
Įstrigęs – neskrenda.
O karūna blizga – už rublį keturiasdešimt