stiklinė pasaka

Indrė Valantinaitė Nendrelė

Vitražinio bernelio lūpos smulkiai sugeldavo. Būdavo pabučiuoji ir nusidažo.
Bet jai nebuvo svarbu. Jai niekas nesvarbu- ji mylėjo.
Vis stipriau ir stipriau, kol vieną dieną išgimdė stiklo mergelę.

Tokia stipri meilė juk negalėjo būti bevaisė.

Mergelė buvo trapi kaip vaza, tyra ir balta kaip bažnyčia,

permatoma- atviraširdė. Tobulai daili.

Kaip ir visos vienišos motinos šioji irgi saugojo vienturtę.
Tačiau ne taip kaip savo akį: ji jokio savo kūno dalies taip nesaugojo taip,
Kaip savosios dukters. Moteris tiesė savo dukteriai po kojų debesis,

Kad tik nukritus nesudužtų, nepabirtų.

Taip ir bėgo laikas. Greitai, kaip visuomet jis ir bėga.
Paaugo mergelė, o jos purūs takai vis dažniau vesdavo į uostą,
Kur daug dryžuotamarškinių vyrų.
Jai reikėjo tik vieno. Ir stiklinė pasijautė tarsi aplieta karštu spanguolių kisieliumi.
Tai tokia tad meilė ir aistra. Raudona.
Deja, jūreivis nepastebėjo mergelės, mat ji buvo permatoma, jis – išsiblaškęs.
Taip tęsėsi gerus metus, kol mergelė nepamatė jūreivio tolstant laivu.
Pamiršo tą akimirką trapumą ir atsargumą, viską pamiršo.

Taip visada būna mylinčioms be atsako.

Šoko į jūrą mergelė, norėdama pavyt mylimąjį, o sudužo.
Išsidalino tūkstančiais smulkių stiklelių ir tik varnų akys ją paskutinį sykį tematė

pilną ir gyvą.

Dabar, po pakrantes vaikštantys krauna į savo nekiauras kišenes nuglūdintus
stiklelius.
O iš tikrųjų, tai mergelės nykštys ar kokia kita kūno dalis.
Kas randa, kas priglaudžia, tas gauna ramybės dovaną:

Stiklas pasidalina su jais liūdesiu perpus ir skausmas niekada nebegelia per giliai.

O tas, kuriam pavyktų surinkti mergelę kaip mozaiką ant jūros kranto, sudėlioti ją
iš gabalėlių,
Tas išvystų ją atgyjant, susikuriant iš odos ir kraujo.
Ir, jeigu surinkusysis dar nebūtų vedęs, tai imtų į žmonas stiklo mergelę ir
susilauktų su ja dešimt vaikų.