Omnia Raimundas Zabarauskas. Didmiesčio banginiai
Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.
Bet kur tau.
Pirmiausiai ištraukiu maitinimo laidą, tuo pačiu sustabdau žadintuvą ir pasitikrinu socialinį kapitalą, kiek pribėgo per naktį, per trumpą nebūties juostą tarp paskutinio statuso įrašo ir tirpstančių nakties horizontų, per tą juodą ir saldžią kaip ryto kava nežinomą žemę, neužkariautą teritoriją, per tą laiką, kuomet mudu pasikrauname savo baterijas.
Prailgintuvą – virduliui, tada skrebutis, tuomet dantų šepetukas, pakeliui tikriausiai aš apsirengiu, niekuomet šito nebeatsimenu, drabužiai nieko nereiškia, kai skrebutis iššoka – būnu jau su tuo padėvėtu socialinio statuso kiautu, šiais laikais juk pasitinka tik pagal tavo foto galeriją. O palydi?
Palydi, tikriausiai, pagal komentarus, pagal tas fragmentiškas proto skeveldras, būdingais posakių sparnais tupiančias po visą socialinę erdvę ir taip žyminčiais tavo teritoriją, tavo galimybių ribas, tavo egzotišką kasdien sapnuojamą horizontą, milžinišką magišką ratą, kurio centre plaka dvi tavo plaštakos ir tarp jų įspraustas jautrus palytėti ekranas.
Nuomojuosi kvadratinį kambarį nuožulniomis lubomis su vieninteliu langu jose, tarsi man kada nors reiktų kokio nors kito lango, tarsi virš galvos kas nors būtų, kokie nors 3D debesys, ar kaip nors kitaip, nei įprastame ekrane žybsinčios žvaigždės, kurių nei priartinsi, nei praskleisi, nei susilauksi kontekstinės pagalbos, esu keliskart tai matęs – įžūlūs taškeliai, daug, išlieti pieno upėmis, magelano debesimis, nesuskaičiuojamos aibės, arogantiška begalybė, tamsi, šalta, abejinga, neoptimizuota klientui.
Ir jų daugiau, nei aš turiu draugų visuose savo sociumuose.
Rakinu, straksiu laiptais, paskui per ruožais apšviestą šaligatvį – iki stotelės, nepamenu jos pavadinimo, niekuomet neįsimenu, kai reikia tvarkaraščio – paprasčiausiai tik baksteliu į artimiausią taškelį ant mėlynos riebios linijos per visą miestą, ant tos vingiuotos venos, kuri kasryt mane neša į ofisą, tris poras žiaunų pravėręs tamsus autobuso banginis sugeria mane, kaip ir visą kitą planktoną, prispausdamas prie šalto vidinio paviršiaus.
Iš mandagumo trumpai apsižvalgęs pasineriu į 3G debesis, mano planas tą leidžia, žmonės iš ryto rašo keistus dalykus, tarsi visagalė naktis būtų sustūmusi jų galvose minčių paklodes, tarsi kažkas per sapną padiktuotų jiems visai įdomių sakinių, būtų patrupinęs nuo dangaus skliauto žvaigždžių ar net – į ryto jogurtą skrebučio.
Ryto mūza, kaip visuomet, sėdi dešinėje, paskutiniame trečdalyje. Netoli to tipiško senuko ir motinos su vaiku. Mintimis šypteliu atkakliam hipsteriui su skaitykle – įsitaisiusiam tiesiai po lempos plafonu – ir visiems trims studentam, kurių veidus apšviečia kvėpavimo ritmu naršomi ekranai. Visai gali būti, kad kaip tik šiuo metu komentuojame vienas kitą.
Esu taip įpratęs – po pirmos teksto salvės visuomet apsidairau. Tetulytės šiandien kairėje. Nedidelis jų socialinis tinklas vis pasipildys ir pusbalsiu klegės iki pat žalgirio, kurioje visos staiga ims ir išlips. Hipsteris skaito kažką nuobodaus, nusižiovauja, kiek per dažnai verčia lapą. Pastebiu žmonių ir su knygomis, nejučiomis net susijuokiu. Kai kurie daiktai visai neturi mygtukų.
Balsas iš laikmenos skelbia igno šeiniaus, akimirkai susimąstau. Beviltiška, paprasčiausiai imu ir sugūglyju: švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas. Juokingi ūsai.
Kurį laiką naršau išilgai leidinių ir žurnalų, nukirstų gutenbergo epochos paminklų, paskui numoju pirštu ir einu išilgai geografijos – Musninkai, Skandinavija.
Galų gale atsiduriu gūglio žemėlapyje, – štai kur aš, per patį ekrano vidurį, ant tos mėlynos į darbą nešančios upės, autobusas linguoja per kamštį neblogiau nei galera, neblogiau nei bangos kokiame nors kruopščiai išpieštame istoriniame rpg, tarsi irčiausi ne vidurmiesčio miniomis, o viduržemio jūromis, ir ne į ofiso, o tik į drakono urvą.
Pirmiausiai ištraukiu maitinimo laidą, stabdau žadintuvą, kapitalo per naktį skrebutis kaista, kol šveičiu daugmaž baltus savo dantis ir jau apsirengęs staiga leidžiuosi laiptais, gomurys dar atsimena kavą, pulsuoja lempų apšviestas šaligatvis, stotelėje laukiu bangino ir apsimiegojęs sveikinu bundantį tinklą trumpais savo įrašais, replikomis, komentarais.
Po pirmos teksto salvės akimis randu mūzą, dešinėje, savo trečdalyje, šįkart greta – ilgšis paniurusiu veidu, kažką dudena jai beveik į pakaušį, nusisukusi spokso pro tamsaus lango ekraną. Seneliukas kiek toliau, motina su vaiku į šį banginį nespėjo, neprisimenu, ar tai buvo berniukas?
Hipsteris pagaliau parsisiuntė įdomią, retsykiais vis šypteli savo skaityklei. Tetulytės – kur yra įpratusios, šalia jų ir studentai. Prieš pasinerdamas dar spėju išgirsti – igno šeiniaus – aha, tai tas švedas, gal geografas ar gamtininkas, ūsai ir musės, tikriausiai atrado kokią nors retą veislę?
Rutina, rutina, kol mano kūną autobusas banguoja per miestą, laisvai skrieja tik sąmonė, turiu dar gerą pusvalandį iki urvo, drakonas kasryt atkakliai surenka mus į juodąsias mišias, spjaudosi ugnimi ir orientuoja į rezultatą.
Motyvuotas panirsiu į daug didesnį ekraną, iš esmės darydamas beveik viską tą patį. Tekstai, tekstai, sąmonės nuotrupos, replikos ir komentarai. Ir ryšiai, ryšiai visomis voratinklio kryptimis, viešuosius nuolat painioju su asmeniniais, o juk ir neatskirtum, tinkle viskas vieša ir viskas – asmeniška.
Nes kiekvienas produktas – tai tik dingstis kūrybingam marketingui, kiekviena šalta abstrakti vikipedija – tai tik įrankis, o visas tikras gyvenimas verda pipedijose, paradoksas, kaip kodas, kaip raktas: uodega vizgina šunį, žmogus šuniui įkando, šuo šuniui žmogus.
Į vakarą imu mąstyti antiklišėmis, pasilabinęs su cecho broliais ir seserimis imu pabe savo alų, rankos ir akys tekstų ekranuose, bendraujame lėtais gurkšniais, pro aprasojusį stiklą, lyg pasaulis būtų vienas didelis nesibaigiantis šaltas banginis, linguojantis, kaip ta jūra, kaip tas alaus ežeras tarp afrikos ir antikos.
Mano tekstus pamažu apsemia dar viena žvaigždėta naktis, horizontas tiek išsiplečia, kad ima siekti gal tik trečdalį autobuso, paskui dar pulsuoju per ritmingomis šviesos oazėmis apšviestą šaligatvį, vis silpniau ir silpniau, dar po žodį, po santrumpą.
Atsibusti sunku, tarsi kas nors būtų ištraukęs maitinimo laidą, – perjungiu prailgintuvą virduliui, ir sąmonė grįžta daugmaž nuo dantų, ties veidrodžiu, dar ją visai neblogai atstoja kava, godžiais gurkšniais geriu karštą ir saldžią savo sielą, rąžau savo pirštų sparnus, it ką tik iš kokono išsiritęs laumžirgis, tuomet leidžiuosi laiptais.
Šįsyk motina bus spėjusi įsitempti sūnų – taip, tai berniukas, paniuręs spokso į hipsterį su skaitykle. Šis nejaukiai muistosi, vis dirstelėdamas, skaityti nesusikaupia, įsitaisęs greta ryto mūzos, kurios akys sublizga, žvilgsniu ieškau ilgšio. Aha, štai jis, kitame autobuso gale, už senuko.
Studentai – du vaikinai ir mergina – dabar klausosi kokio nors duslaus ritmo, merginos laidai balti, aiškiai fonas, gali būti net penktas. Nerimo apimtas įtapšnoju gausybę per ilgų komentarų, mane užsupa ši kolektyvinė vienatvė, tarsi tai būtų koks nors paskutinis rytas, tarsi važiuotume ne į darbus, o kokiu nors specialiu finikulieriumi leistumeis į gilią šachtą, į atominę slėptuvę, kurios vartai tuoj užsivers keliems šimtmečiams.
Tekstai trupa ir sprūsta man pro pirštus, vogčiomis apsidairęs mėginu susigaudyti, išilgai kokių jėgų linijų pasidalytume teritorijas: imčiau mūzą, tik tektų išmušti ilgšiui dantis?
Studentai tikriausiai įkurtų mažą mišrų haremą, o senukas būtų taikos teisėjas, spręstų nesiliaujančius ginčus, kuriuos vis sukeltų žalgirio tetulytės. Visus nukankintų nusikankinusi motina, sūnus pabėgtų iš jos trobelės dar pirmaisiais požemio metais, o netikęs vyras būtų likęs branduolinių sprogimų išlydytame planetos paviršiuje.
Mūza atidžiai pažiūri ir net sudrebu. Telepatė? Skubiai grįžtu į beribius savo tekstų laukus, laisvai skrieju viršum jų, niekuo neįsipareigojęs ir nesuvaržytas, nes dar nebuvo mišių ir drakonas dar netarė to vieno tik šiandien galiojančio žodžio, kuris, daugybės pirštų daugybę kartų pakartotas taps kūnu, vartotojų sielos gilumoje neramiai įstrigusiu erzinančiu ir neišpjaunamu svetimkūniu.
Nepakeliu akių nuo ekrano. Autobusas banguoja, kaip dar niekada, igno šeiniaus skamba kaip koks nors grėsmingas perspėjimas, diplomatinė nota ar net balsas už kadro, tarsi tuoj turėtų prasidėti tas filmas, juodas ir šaltas, tuščias ir nejaukus, kurio kadre – vien žvaigždės, paukščių takais, andromedų ūkais išlieti spindintys, visiškai nekintantys tamsūs debesys.
Atsibundu kiek kitaip, graibau maitinimo laidą, karštligiškai mėgindamas susivokti ir tik juodas stačiakampis ekranas nutraukia tą sapną, iš kurio atminty ir taip buvo likę tik horizontai. Jis negyvas. Jungiu arbatinį, mėginu įsprausti skrebutį – nepasiduoda, spjaunu, išeinu atsibusti į vonią.
Grįžtu užsitempęs drabužius, mėtinę švarių dantų šypseną ir visą pamažu besimaterializuojančią sąmonę. Aha, bus išmušę vieną iš dviejų elektros saugiklių, užvėręs skydelį dar spėju kavą, bet ji per karšta, todėl geriu jau ant laiptų, po šaligatvių lempomis ir stotelėje.
Žadintuvas suveikė, bet signalas turėjo būti neįprastai trumpas, štai iš kur tas neužbaigtas sapnas. Ir mano rankoje ne telefonas, o tuščias kavos puodelis. Visai kitas būdas kaupti socialinį kapitalą.
Studentai neišsilaiko tinkle, jiems juokinga. Nelaukdamas, kol nutaikys savo kameras, rūgščiai šypteliu, nusisuku, ir slenku kažkur į priekį. Po akimirkos į petį atsitrenkia ryto mūza.
– Ar galite man pagelbėti?
– Prašau?
– Neklausinėkit. Sėskit čia.
– Neklausinėti ko?
Užimame dvivietę sėdynę pirmame trečdalyje, ji – prie lango, o mane panaudoja kaip kamštį. Vogčiomis dirsteliu atgal: oho, aš pačiame scenos centre. Vis laikau rankose puodelį su nuosėdomis. Išmuša karštis. Mano emocinė reakcija vėluoja, tarsi tai būtų lėtas interneto ryšys.
Jaučiuosi, kaip svetimame feisbuke be pakvietimo. Dukart bandau išsižioti, bet mintyse tik kažkokia kvaila reklama. Kuo čia dėtas tas vizginimas?
Už lango staiga pastebiu miestą. Bundantys daugiabučiai, netvarkingai uždegtais langų pikseliais, nuolat prasiveriančiomis durimis. Tamsūs medžių siluetai, periodiškai pasikartojantys lempų apšviesti šaligatvio plotai.
Prisigretinęs ilgšis nieko nesako, tiriamai mudu stebi. Aiškiai matau, kad jo galvoje dar daugiau to beviltiško vizginimo. Ji staiga paima puodelį, suspausdama laisvu delnu šiek tiek virpantį mano kumštį.
– O tai kiek dabar valandų?
– Ką? Tuoj. Štai, bet jis miręs.
– Na, bent apytikriai.
– Rytas dabar. Trečiadienis.
Atsigręžiu – ilgšis nesąmoningai išsitraukęs savo mobilų. Sako laiką, bet beviltiškai nepajėgiu jo įsiminti. Ar dabar turėčiau jam išmušti dantis? Išbąla, bet tikriausiai juk nėra telepatas. Tai tik mūza pagaliau pagavo jo žvilgsnį. Skysta lava ar koks inžinieriaus garino hiperboloidas. Sužeistas ilgšis sudrimba į tuščią sėdynę už mudviejų.
Rytas už lango pamažu ruošiasi švisti, nuo medžio pakyla balandis ir paskui dar du. Mūza įremia kaktą į stiklą, keliskart spusteli mano delną.
– Ką skaitai? Laisvalaikiu.
– Neskaitau, tik rašau. Nebent blogosferą?
– O popieriuje? Nekenčiu, kai nešlama.
– Na, gal kokį nors parulskį ar murakamį?
Neatsako. Ilgšis neramiai muistosi, atsikrenkščia, jau beveik artikuliuoja. Įkvepiu ir skubiai paberiu padrikų žodžių.
– Ar tu kada nors sapnuoji?
– Kartais. Skrydžius ir nardymą. O tu?
– Aš laivus, horizontą. Ir dar požeminę slėptuvę.
– Žinau. Tamsų urvą su atsitiktiniais žmonėmis.
Viską suprantu, bet nebežinau, ką dar galiu padaryti. Ji atsistoja ir išlipa, išsinešdama mano puodelį, paskui ją iššoka ir ilgšis. Grįžtu į savo įprastą postą ties banginio viduriu.
Vaikas kažką kužda mamai, ši pusbalsiu jam atsako. Seneliukas tyli, bet raukšlytės ties jo akimis begėdiškai kikena. Tetulės mėgina kažką apie ministrus ir mokesčius, bet aiškiai girdžiu, kad šiandien jos nesusikaupia.
Mano vaizduotėje staiga susifokusuoja visas miestas – ne 2D fotografija, ar žemėlapis, o tikras, didelis daiktas. Štai upė, štai katedra ir senamiestis. Banginių srautai, dangoraižiai, varpinė, pilis ir bažnyčios. Daugybė žmonių figūrėlių, dešimtys tūkstančių, stotelėse, šaligatviuose, skersai gatvių.
Jie visai realūs, apčiuopiami, be feisbukų ir tinklaraščių, prie kiekvieno prieitum ir pasilabintum. Na, prie kai kurių iš jų. Prie kurio nors vieno iš jų.
Mišių klausausi atsipalaidavęs, drakonas kažką net ima įtarti. Aiškiai jaučiu, kad šiandien mano kūryba bus pernelyg daiktiška, rupi, melancholiška. Greičiausiai, jis net užsuks popiet į mano kubelį. Eksperimentuojam? Kol kas man patinka. Kol šviežia.
O man – ar patinka?
Į pabą neužsuku, nusprendęs per visą miestą namo pareit pėsčiomis.
* * *
Gedimino prospektą kertu ties Kudirkos aikšte, erdvu, kažkaip ne visai rūpestinga, ore tvyro pokalbių nuotrupos, ir niekam nerūpi kiekvienos išsakytos minties ar emocijos reitingas.
Pulkelis merginų su savadarbiais plakatais man užtveria kelią. Šitą esu jau girdėjęs.
Išsaugokim Lietuvos dramblius. Kai kuriems realiems dialogams esu neblogai pasirengęs.
– Ar nebijot su šiais plakatais taip ir pasenti?
– Ne! Kodėl? Nes nerasime dramblio?
– Kaip tik dramblį ir rasite. Ir visai ne jį reikėtų išsaugoti.
– Cha, šmaikštuolis! Na, mes dar turime laiko…
O taip, jos prasiskiria, kikendamos ir turėdamos galybę nesudrumsto laiko. O aš?
Leidžiuosi pro operą, pasilabinu su žaliojo tilto skulptūromis, stabtelėjęs palydžiu žemyn upe besiiriančią dvivietę baidarę. Tenka sušukti, nes už nugaros nudarda keli iš vidaus apšviesti troleibusai.
– Kaip vanduo? Ar dar čiurlena nors kiek?
– Ką? Ačiū, viskas puikiai!
– Nepaklyskit ten tamsoje!
– Būtinai! Tu irgi žiūrėk po kojomis!
Apgirtęs nuo realaus, apčiuopiamo miesto suku į kairę ir slenku linkui baltojo, krantinė nusėsta kompanijų ir porelių, vidury miesto visai galėtum pabučiuoti merginą, nesislėpdamas nei pabo pusrūsyje, nei kitoje beviltiškai uždaroje erdvėje.
Vakarai gęsta, raudonai blyksteli kažkuris stiklinis dangoraižis, o viršum manęs įsižiebia žvaigždės – nedaug, įsisupusios į didmiesčio miglą, ir net minties nekyla apie kokią nors begalybę.
Sutinku ją stotelėje, prie pat žiedo, mėgindamas įžiūrėti tvarkaraštį. Neketinu važiuoti, jau esu apsisprendęs pėsčiomis kilti į kalną, man tik smalsu, kaip tai veikia visai be mygtukų.
Atbėga per mirksinčią žalią, ir sutrikusi įsižiūri.
– Oi. Aš pamiršau tavo puodelį…
– Niekis. Turiu dar vieną.
– Nepykit. Labai man pagelbėjot.
– Jei tik tiek tereikėjo. Iki rytojaus?
Įšoka ir durys išsyk užsidaro. Neskubėdamas lipu paskui nuvažiavusį autobusą. Lyg būčiau išsilaipinęs kokiame patriarchališkame bredberio marse. Viskas kartu ir taip paprasta, ir taip sudėtinga.
Kol pareinu, galvą perkošia galybė aiškių ir dulkėtų dalykų. Nebėra jokio mįslingo horizonto, matau viską, kas mane supa – medžius, šunis ir praeivius, vitrinas ir žibintus.
Gatve pralekia virtualaus pasaulio fragmentai, uždarytomis durimis ir siauromis langų ambrazūromis, – jie nebekelia jokio nerimo, gal tik lengvą užuojautą.
Dabar jau visas miestas yra mano laivas, dešimtys tūkstančių įgulos narių saugo vis pasikartojančias stoteles, skuba skersai gatvės denio ir varsto gerai apšviestų kajučių duris. Pareinu pavargęs į savo negyvenamą salą ir pro stoglangį spoksau į jo išorėje prasidedantį kosmosą. Turiu minčių dešimtims naujų sapnų, net šimtams, nesinori net paskaityti.
Mobilus įsikrovė darbe, jo net nebeišimu iš kišenės.