Martynas Knizikevičius Rutkus. Eilėraščiai
Gali padėti? –
Kas tau nutiko? – Vėjas ir
Žydinti vyšnia
Gali padėti? –
Kas tau nutiko? – Vėjas ir
Žydinti vyšnia
Pratrūkę
Gruodin, suodžiais
Kaminai perkrauna dangų.
laibi pirštai aukštai iškėlę baltą ostiją laiko
guldo nekaltą Kristaus kūną į pražiotą burną
jaunas buvęs klapčiukas
Nė velnio man nerūpi susikalbėjimo galimybė ir dialogas tarp žmonių. Geriau jie išvis nesikalbėtų. Juk visos blogybės prasideda nuo liežuvio. Tarkim, žmonės negalėtų kalbėti. Kaip žuvys. Ar daug jos kariauja tarpusavyje? Kiek stebėjau, ne.
knygos sudužę
stiklo karoliai
taip tavo kaklas
žymiai gražiau atrodo
užsidengsi naujais
Atsigėriau puodelį juodos arbatos su paprastu sausainiu iš paprasto prekybos centro (nesvarbu kokio), atlikau visas priklausančias higienos procedūras ir nusitempęs į lovą nešiojamąjį kompiuterį, tarsi koks kino korsaras, nudreifavau į internetinių vandenų platybėse esančią gausybę online piratsalių.
Šis romanas – dvyliktoji, jei neapsirinku skaičiuodama, Liutauro Degėsio knyga. Lyg filmo kadrai keičiasi miestai, po kuriuos klaidžioja du beviltiškai vieniši žmonės. Tą, konkrečios buvimo vietos nesvarbumą autorius pabrėžia palikdamas tik pirmąją miestų pavadinimų raidę.
Kambario niekučiai sumėtyti į šonus, taip, kad per videokamerą matytųsi tik gražiai sutvarkyta jos lova. Ji išsitraukia iš savo tunelio cigaretę ir prisidega.
Žinai, ką aš pagalvojau?
Ne.
Tai tu neskaitai mano minčių?
Ne.
Pauzė.
O ko neklausi, ką pagalvojau?