Patarnaujantis. Perregimas maumedžių vanduo. 8:42 (Aštuonios keturiasdešimt dvi)
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.
Paliegęs, svetimšališkas kūnas muistosi ant kietų betoninių grindų. Svetimšališkas aplinkai, net tarsi sau.
riedam iš „Suokalbio“ kūliais it pirmą kartą šiais metais gandrą pamatę
ridenuosi iš paskos „Kur gandras? Kur jis?“ kikendamas it devyni mėnesiai
jau būtų po mūsų trumpiausios nakties like a rolling stone kvatodama tu
o aš kaip Juzė į žmones išėjęs iš Palangos tos pasaulės pabengos
irgi rituosi paslydęs tik bir bir tabalai tau iš paskos smerčiop
Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą pirmadienio aušatį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai sutraukia pagurklius – vėsta. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška puse. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia trisdešimt penkis kartus į kairę, į dešinę – nebraukia.
Tradiciškai pasakojimas būna pradedamas gamtos, atmosferos reiškinių ir vietos bei laiko aprašymais. Kaip pavyzdžiui: vėlų sekmadienio vakarą, kai rudenio saulė jau seniai nusileido, o mėnuo dar nespėjo prasibrauti pro tankius debesis, nuošalioje kaimo sodyboje, stūksančioje šimtamečių liepų paunksmėje ir t.t.
Оплачь свою нерождённую дочь,
Оплачь так, словно её хоронишь,
Так, словно убегая в ночь
Кричишь судьбе: «Ты меня не тронешь!..»
чтобы до лесу дойти, нужно поле перейти.
а за ним – опять поля
и только в самом конце их – море,
на другом берегу которого
возвышаются горы.