Monthly Archives: vasario 2020

Aidas Jurašius. Kaip mes stabdėme linijinį laiką

Po antro bokalo nutarėme, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Linijinį laiką reikia sustabdyti, užtverti jam kelią barikadomis, nukreipti į šoną. Žodžiu, paversti jo prakeiktą tiesę kreive, apskritimu ar panašiai. – Jūsų nekamuoja pojūtis, kad gyvenimas lekia pro šalį? – klausia V. – Ir ne kokia

Čako Pelėda. Pavasarį, kai sniegas nutirps

Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.

Pokalbiai prie kompoto: Aidas Jurašius

Kad ir kaip banaliai skambėtų, pirmiausia turi įtikti pačiam sau, o paskui jau galvoti apie auditoriją, bet taip pat ne per įtikimo prizmę. Kaip bežiūrėsi, literatūrinio teksto pamatas yra autoriaus asmenybė, o prisitaikymo atveju tavo individualumas turbūt pasimestų ir taptum tiesiog bandelių kepėju.

Rūta Montvilaitė. Apie G. Saunders romaną „Linkolnas bardo“

„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės.

Karolis Bareckas. Plyšiai

Tarp skirtingų pasaulių kartais būna dideli plyšiai. Vieni vos keleto milimetrų pločio, kiti – siekiantys milijardus šviesmečių. Jie pasitaiko pačių įvairiausių formų. Kalba pernelyg ribota, kad būtų galima kažką tikro apie juos pasakyti. Užtenka žinoti apie jų egzistavimą. Atstumas – realiatyvi sąvoka. Įveikti keletą šviesmečių gali užtrukti trumpiau nei vieną milimetrą.

No Thumbnail

Rūta Mataitytė. Debesėlis

– Ar debesys turi skonį? – nutaikiusi progą, Maja pašnibždom paklausė brolio. – Skonį? Dėl skonio nežinau, bet geriau jų nevalgyk, – visažinio tonu paaiškino Gvidas. – Kodėl nevalgyti? – sukluso sesytė. – Supranti, tie debesys išgaruoja iš prūdų ir balų. O ten ir sliekų,

varna. Taško genezė

tyloje
kur nėra nieko

net nieko
užrašyto tarp linijų
gyvenimo
pirštais nuo stalviršio
braukdami palietą vandenį
žiūrime viens į kitą