Urtė Skablauskaitė. Eilėraščiai

esi mano demonas

tu padarei mane silpną
mano kūną it paralyžiuotą lėlę
apsigyvenai ilgam
mama sakė nusiprausk
ak mano mielas žaizdų
nenuplaus net stipriausia vandens srovė
vienintelė srovė tai mano kraujas
jis garsiai klykia
apnuodytas kraujas
tu kaip gyvatė tik pora dantų
ir užgesusi gyvybė

aš buvau rėkianti mažuma
šimtai demonų prieš vieną pilietę
demokratiška
rankose įsegti sekikliai
tai
mano delnas pasaulio atžvilgiu
stovintis vietoje

tik prisiminimai sekioja iš paskos
kaip bandantis mane suryti šuo
keldama pieštuką jaučiu savo riešų trapumą
o užmerkus akis sapnuoju
kaip išveju tave
išlaisvindama kraują
pieštuku

 

 

išsineriu

sninga bąla
šaltis nebejaučia saiko
pasiglemžia kūną
oranžinio vaiko
galingo bet gležno
žievelės ant sniego
protu ją glamžyčiau
sukaustytą sielą
ir šaltis trupėtų kristalais
į sąžinės vietą
esu apelsinas
galingas ir gležnas
sustingęs lytėtas išėstas
žievelėmis ant sniego

mano kūne
mirtina dozė ledo vaiko
daužanti makaulę ir deginanti odą
smegenis
žvilgsnis it sraigtas veriantis
nepaliestas duris
dūstu lyg
daiktas neatrasto miesto
lemties koja paliestas
spardomas
visą gyvenimą
nerimas lyg rūdys
dantyse mintyse kaulų čiulpuose
lupasi oda išsineriu
šalta vėl stoviu viena
žievelėmis ant sniego

vaikas paliktas vos paliestas laiko
menė kupina tuščių indų
kupina žmonių ledo luitų
į ledą stingsta venos
sausgyslės ir kaulai
neramu be nuosavo heraklio
noriu skristi užuodžiu
tik droną
užšąlusį lyg pono lova
pataluose apelsinas
žievelėmis ant sniego
išsineriu
atvyksta autobusas
atvyksta nauja žievė
ledo luitams

 

 

boružėlė 

senku
manęs vis mažiau
bet nenoriu sustoti
ties tuo ką baigiau
taip tuščia net sieloj nėr triukšmo
tik senkanti ramybė prarasto dugno
tik blunkančio sapno likučiai kur
filosofai kojos neįkėlė
padėkite
aš tik mažytė
boružėlė

sparnai kirpti nurauti nuraškyti
nemokyki manęs skraidyti
jei nebėgiojai tarkos briaunomis
ir netraškėjai kumštyje griežtam

lėk boruže sudegsiu aš viena
tavęs artyn neleisiu
jei skauda ką tebūna mano pusė
man skauda kad ir tu
liepsnon tuoj pulsi

nesiartink baisu juk nežadi grįžti
geriau nebūti nepareiti nežinot
kas buvo vakar
tik deganti boružėlė
boružėlės likučiai
nuo savo liepsnos
apako

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.