karalienė keturių

Man buvo keturi, kai tapau karaliene.
Aš po namus, po kiemus,
Varnų chorui giedant ant antenų.

Delne tik kelios linijos:
Šlovės ir gyvybės.
Lūpų kampe – šokolado dėmė.

Bijau tik tamsos,
Kai prietema išskečia kojas prieš mane,
Įrėminu tapeto hieroglifą žvilgsniu ir nemirksiu,
Kol nepareina jie.

Karaliauju ir verkiu
ant tamsiai raudono fotelio
ilgai ir garsiai,
prieš neįjungtą televizorių. Be priežasties.

Nusmukusių frotinių kojinių rombai,
Aitvaras ant maikutės,
Įstrigęs – neskrenda.
O karūna blizga – už rublį keturiasdešimt.

stiklinė pasaka

Vitražinio bernelio lūpos smulkiai sugeldavo. Būdavo pabučiuoji ir nusidažo.
Bet jai nebuvo svarbu. Jai niekas nesvarbu- ji mylėjo.
Vis stipriau ir stipriau, kol vieną dieną išgimdė stiklo mergelę.
Tokia stipri meilė juk negalėjo būti bevaisė.

Mergelė buvo trapi kaip vaza, tyra ir balta kaip bažnyčia,
permatoma – atviraširdė. Tobulai daili.

Kaip ir visos vienišos motinos šioji irgi saugojo vienturtę.
Tačiau ne taip kaip savo akį: ji jokio savo kūno dalies taip nesaugojo taip,
Kaip savosios dukters. Moteris tiesė savo dukteriai po kojų debesis,
Kad tik nukritus nesudužtų, nepabirtų.

Taip ir bėgo laikas. Greitai, kaip visuomet jis ir bėga.
Paaugo mergelė, o jos purūs takai vis dažniau vesdavo į uostą,
Kur daug dryžuotamarškinių vyrų.
Jai reikėjo tik vieno. Ir stiklinė pasijautė tarsi aplieta karštu spanguolių kisieliumi. Tai tokia tad meilė ir aistra. Raudona.
Deja, jūreivis nepastebėjo mergelės, mat ji buvo permatoma, jis – išsiblaškęs.
Taip tęsėsi gerus metus, kol mergelė nepamatė jūreivio tolstant laivu.
Pamiršo tą akimirką trapumą ir atsargumą, viską pamiršo.
Taip visada būna mylinčioms be atsako.

Šoko į jūrą mergelė, norėdama pavyt mylimąjį, o sudužo.
Išsidalino tūkstančiais smulkių stiklelių ir tik varnų akys ją paskutinį sykį tematė pilną ir gyvą.

Dabar, po pakrantes vaikštantys krauna į savo nekiauras kišenes nuglūdintus stiklelius.
O iš tikrųjų, tai mergelės nykštys ar kokia kita kūno dalis.
Kas randa, kas priglaudžia, tas gauna ramybės dovaną:
Stiklas pasidalina su jais liūdesiu perpus ir skausmas niekada nebegelia per giliai.

O tas, kuriam pavyktų surinkti mergelę kaip mozaiką ant jūros kranto, sudėlioti ją iš gabalėlių,
Tas išvystų ją atgyjant, susikuriant iš odos ir kraujo.
Ir, jeigu surinkusysis dar nebūtų vedęs, tai imtų į žmonas stiklo mergelę ir susilauktų su ja dešimt vaikų.

gimtadienis

Šiandien Žanai penkiolika.
Vėjuota.

Nuėjom į karuseles.

Kasos užuolaida išsipučia
Lyg besilaukiančiosios pilvas.
Stovim eilėje.

Mokėjom po tris litus už bilietą,
supomės tris minutes.
Ties straubliais
apsitrynę dramblių dažai.

Po to Žana vėmė
prie šiukšlių dėžės.

„Daugiau į jo butą nebeisiu“.

Šiandien Žanai penkiolika.
Vėjuota.

mažasis

Kur jie tave padėjo?
Aplink taip sterilu,
Kvepia kitų kūdikiais ir aliejum.

Tau nebeduos mažos pižamėlės.

Kavos aparatas.
Vienkartiniai indeliai.
Laukiamojo sienos išpieštos:
Laiveliai.
Galvoju: išplaukei.

(nesėdėsim ant vienos sofos prieš televizorių,
nepapulsime į tą patį kadrą,
nedainuosime tų pačių dainų,
skambėjusių kino filmuose)

Gėlės. Jau vėlu.
Dėkui, ponas daktare.
Viso gero, ponas daktare.

Kur jie po to tave padėjo?
Mano mažasis
Mažasis mano

Apie Tėvus

Kai jie susitiko pirmąsyk

Ji pasakė:
„Tu sugėrei mane
kaip palietą rašalo dėmę
savo naujo švarko alkūne“

Ji pasakė:
„Tu įsisėdai į mane
kaip į gumą,
paliktą ant kėdės“

Ji pasakė:
„Tu pažymėjai mane
kaip autobuso bilietą
iki amžių galo tik sau“

Jis tylėjo,
gavęs nuolatinį.
Tylėdavo visada.

___

Iki manęs jie miegojo
Po viena antklode

Po manęs
Mama labai išstorėjo

Tik itin plonos moterys
Mano tėvui patiko

Tad jis pasakė:
„Šiandieną švarką nunešiau valyklon“
Pasakė ir išėjo

Kai lyja

Kai lyja
Įmerki mane į kiaurus batus,
kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau.

Kantriai lauki, kol subręsiu
iš mažos mergaitės į didesnę
iš jaunos mergaitės į senesnę
iš senesnės mergaitės į seną
iš senos į mirusią

Žinau, kad iš aukštai mane stebi
visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą –
iš šilto kambario į šlapią pasaulį.

Vėl grįžtu į tavo lovą,
kad mane pervystytum.

Nesiliauja lyti.

kryželis

Kryželis virš mano tėvų lovos,
Kryželis virš mano tėvų tėvų lovos.

Kryželis tarp mano mažučių kauburėlių,
Pirmosios Komunijos dieną.

Išmokau įsakymus mintinai,
bet negalėjau liautis pavydėt
gražesnės suknelės Linai D.

Deklamavau maldas kaip eilėraščius,
išpažinau visas nuodėmes,
ir buvau tikra, kad naujų nebedarysiu.

Buvau tikra, kad prarasiu
nekaltybę vestuvių naktį lovoje,
virš kuriuos kabės kryželis.

Vėliavnešė

Ant sniego raudona dėmelė.
Primena Japonijos vėliavą.

Ant sniego kilmingųjų suknių ir apsiaustų šliūžės.
Damos vėduoklėmis kliudo blakstienas.
Karalaitė neįsidūrė piršto,
tiesiog dar teks palaukt įpėdinio:
viduje uogienės stiklas apvirto, sudužo –
kapt kapt sirupas vidine šlaunies puse.

O tokia graži būtų buvusi pasaka.

cirkas

Aš išėjau į sceną,
kad darytum, ką panorėjęs su manim.

Pasitikiu, nes lynas niekada nenutrūksta,
kai juo žengia cirko mergelė,
žvilgančiais žvyneliais siuvinėtu triko,
rankos – pečių plotyje ištiestos į šalis.
Jos neprakaituojančios pažastys rūpestingai išskustos,
kaip prieš pirmąjį pasimatymą.

Taip, aš užsivožiau fokusininko skrybėlę,
į kurią buvo prisisiojęs triušis.
Iš baimės.
Prožektoriams deginant akis.

Nuoširdumas čia klaidžioja po grimo kambarius –
dar viena apdulkėjusi kaukė, kostiumas, pudros sluoksnis,
tarp vystančių čigonės krūtų žvangantis pakabukas,
žėrintis aukso siūlas, įaustas liemenėn meškos.

Uždanga pakilus visada nusileis,
Krokodilas išrautais dantimis niekada neįkąs,
tad susimokėkit, greičiau susimokėkit, ponai,
nes žvėrys iš alkio pasius.