Niekada nepabusti.

Paliegęs, svetimšališkas kūnas muistosi ant kietų betoninių grindų. Svetimšališkas aplinkai, net tarsi sau. Užsimiršusiu, nublukusiu žvilgsniu į aptrupėjusias lubas, į vamzdžius, užsimerkia, atsimerkia, niekada nepabusti, niekada nepabusti, niekada nepabusti. Paakiai violetiniai, bet veidas gražus. Gal toks net gražesnis. Lūpos suformuoja skausmingą ovalą. Pasiruošė ditirambui. Nežino, kuria kalba kalbėti, kaip išsireikšti, ar verta sugrįžti.

Bet ištroškęs žvilgsnis – reikalaujantis. Nelaimingos esaties, kuri giliai širdyje slepia savo agoniją. O lūpos suformuoja ovalą. Pasigirsta atodūsis ir lyg subtili rauda; ovalas šių garsų neišskleidžia, jis juos sutraukia, ir pasigirsta maloni muzika. Niekada nepabusti, kartoja kūnas, ir amžinos kančios, kartoja sienos. Lai nauja agonija apipina tavo sielą ir iškreipia lūpas kaip prieš tai. Rauda, kuri gąsdina sienas, bet muzika.

Ji dangiška.

Desperacija. Laimė. Nuovargis. Rezignacija. Ir letargija baigiasi.

Kūnas pakyla ir veidas pakinta. Tingus ir nuobodulio apimtas veidas išsyk pakeičiamas beveik ambicingos išraiškos, neabejotinai – ciniko. Lietus per kiauras lubas net nenorėjo liesti jo preciziškai tiesios nosies, verčiau nerūpestingai tiško ant pilkų plaukų, kuriais jo pečiai buvo apdovanoti apsčiai. Tik paklaikusiai besiblaškančios akys išduoda vienatvę ir absoliutų žmonių apleidimą, dedikaciją ir ištikimybę, nukreiptą į nieką, jau nieką, kuris pamažu virto visišku žmogiškumo priešiškumu. Stovi ir žiūri į skylę lubose, idant dėmesio reikalaudamas savo tobulai atbukusiu, nors ir su akivaizdžiomis intelekto sekomis iš praeities, veidu. Sutrikimas ir greitai beauganti agresija. Pasišlykštėjęs, siaubo apimtas plėšrūnas, spiginantis į necharakteringai įkyrų dangų. Juokinga, kai pagalvoji. Aš atrodau visai kaip jis. Pilkas ir išplautas, net jei lietus atsisako manęs. O gal aš jį matau, nes žiūriu iš stogo. Tikrai, aš stoviu ir žiūriu žemyn į skylę, ten labai tamsu ir šalta, bet kažkas išties boluoja, o jei centimetru pasilenkiu, girdžiu kvėpavimą, o gal ir raudą, netgi muziką. Kaip dangiška, tik pagalvoki.

Jau dabar tikrai nenoriu pabusti.

Pabudai, kažkur girdžiu apsimestinai malonų balsą, aišku, visi balsai šiame pasaulyje būtinai turi pasakyti tai, ką aš mažiausiai noriu girdėti. Ignoruoju jį ir toliau kontempliuoju. Kontempliuoju apie praeitį. Apie mnemoniką. Privalau daryti atminties pratimus, jei noriu prisiminti. Ir aš galvoju, žiūrėdamas į tą boluojantį, gražų ir paiką tašką žemiau savęs. Ar galėčiau atlikti mnemonikos pratimus su kita paklydusia siela, kuri, maža to, atrodo visai kaip aš, nors, kita vertus, aš nieko nematau, bet ir savęs nematau, ir nemačiau jau labai ilgą laiką, nes nerandu veidrodžių, kita vertus net ir neieškojau, rankomis apčiuopiu savo veidą ir įvertinu: koks šlykštus ir paniekos vertas veidas, o dabar lyg ir žiūriu į viršų, ten irgi boluoja, o aš spiginu, bet iš kur man žinoti? Juk vis tiek tamsu. Galų gale, užsimerkiau.

Kai užsimerkiau, prisiminiau, kad tai vienas iš mano mnemonikos pratimų. Kai užsimerkiu, aš prisimenu gruodžio mėnesį. Aš prisimenu tave. Tu išvažiavai pirma klase. Tuo metu snigo. Erzelio apimtas ieškojau tavo veido languose, kurį, tikiu, tu buvai atsukęs į mane, jei ne priplojęs prie lango, bet viskas, ką galėjau tematyti, buvo mano atvaizdas. Koks šlykštus, paniekos vertas veidas. Regis, akimirką prieš tai tu verkei, gerai, kad buvo tamsu, tamsoje man labai sunku suprasti kitų jausmus, kai net ir nakties ore, rodos, atsispindžiu aš. Ir koks paniekos vertas mano veidas. Koks subtilus neapykantos sau persmelktas burnos ovalas. Įkišu pirštą ir paliečiu savo krūminius iš įniršio. Ir nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Visiškai nieko. Bet jau nebe. Jau nebe, nes balsas šįkart įnirtingai man liepė nebeapsimetinėti.

Aš atmerkiu akis, bet nepabundu.

Aš atmerkiu akis, bet nepabundu, taip ir pasakiau, išsyk po to, kai apie tai pagalvojau, kad balsas žinotų, jog aš nepasiduodu. Ir aš atsimerkęs, bet aš nežiūriu, ir aš laimingas, nes aš nepasiduodu. Aš laukiu sudrausminimo, gal net stipraus papurtymo, bet niekas neatsitinka, mano viltys ir pastangos veltui; balsas tyli, o aš guliu ir beveik girdžiu jo tylą. Ir kažkodėl ši tyla man priminė tai, ką aš girdėjau stovėdamas kažkur aukštai ant kiauro stogo, kuomet pažvelgiau į šlamštu užverstą kambarį ir man pasidingojo, jog matau savo dvynį, gal save, o gal kažką kitą, bet neabejotinai pilką, gražų, piktą ir sugadintą, tokį suniokotą, jog akimirkai mano ovalas tapo plokščiu ir aš viso labo žiūrėjau į kito ovalą, tokį tolimą ir tamsų, kad tai galėjo būti bet kokia figūra, gal net ne burna, ne žmogus, visiškas niekas, ir kaip aš norėjau, kad tai būtų niekas, kuris užgniaužė mano paties muziką. Tai mane užklupo netikėtai. Niekas manęs neužklumpa netikėtai.

Aš pažiūrėsiu į tave, bet aš nepabusiu, galiausiai nusprendžiu.

Mano akys spigina. O užverkti vokai boluoja. Neapsimetinėk, ištariu ir apsimetu, jog sakau tai su pasitikėjimu, bet iš tikrųjų viduje esu sutraiškytas.

Mnemonika, atsako man esatis, visa balta, net permatoma, noriu pakelti ranką ir permesti per jos laibą juosmenį, bet negaliu, nes jaučiuosi fiziškai užguitas ir besvoris, ir rodosi, vienintelis masę turintis dalykas šiame kambaryje tėra jos nežmoniškai apskaičiuotai kaklą dengiantys juodbruvi plaukai.

Kodėl juodi, argi jie nebuvo pilki, tokie kaip mano, ir aš jau skubu pridurti, pilki ne nuo senatvės, nes aš dar toks jaunas, nors jau žinau, kad ji tai žino, ir pamažu mane apima tilindžiuojantis nerimas, o nuo saulės, kuri negailestingai išblukino kaštoninę spalvą.

O aš tau blogo nenoriu. Tau kaip tik aš blogo nenoriu, ir pats nesupratau, kodėl taip pasakiau ir, rodos, sutrikdžiau jos mnemoniką, ji atsimerkė ir akimirką atrodė kaip mano seselė, bet tik labai trumpą akimirką, nes aš žinojau, aš įtariau ją esant savimi, aš prisiminiau.

Aš prisimenu, labai akylai.

Bet nepabusi, ji bando įsižiūrėti, ir aš bandau įžiūrėti, ir dabar mes jau abu boluojame. Akys plačios, tamsios ir nelietuviškos, kiek įkypos – kaip platūs pusmėnuliai, – aiškiai mato mane, bet ciniškai nusisukusios. Kairėje pusėje stagnacijoje ilsisi labai prislopinta juoko linija. Nesišypsojo, bet juokėsi. Iš savęs, ne manęs. Be garso, neišreikštai. Gali pajausti lengvą mieguistumą, ir iš tiesų, akimirkai prarandu regą ir girdžiu tik balsą. Prisimenu tik balsą ir visada būdavo man iš dešinės. Balsas nuolatiniame rečitatyve. Balsas negąsdinančiame crescendo. Balsas ramus, tarsi automatiškai guodžiantis, net kai girdėdavosi vaikiškas kaprizas, pamokymas ar nuoskauda, visada rūsčiai ramus; net erzinančiai nei per aukštas, nei per žemas ir pernelyg sodrus tokiai esačiai. Tiek daug sielos vešlumo. Tiek daug natūralių jutiklių gebančių žiūrėti iš širdies į širdį. Jau atsimerkiu. Nors tiksliau, jau buvau atsimerkęs, bet buvau praradęs regą, tad šįkart akių neatmerkiu, tik imu matyti.

Leponeksas ir rispoleptas nusišypso kerinčia moters šypsena ir pakelia tostą. Tostas – irgi mnemonika. Negali susideginti, jos žodžiai mane ir pralinksmina, ir nuliūdina tuo pat metu, kitaip tariant, sutraiško, bet mnemonika atima akimirką. Aš vėl galvoju apie gruodį, apie traukinių stotį, stoviu aš, atsišliejęs, laibas, nepažįstamas ir gražus, spiginu į tai, kas boluoja prieš mane, ir automatiškai pasitaiso gruodžio mėnesį sugedę traukinių stoties eskalatoriai, ir gruodžio mėnesį papučia gaivus, toks lengvas, beveik net nešantis vasaros vėjelis. Pajuda link manęs. Per jėgą sutraukia akis, manding, įtaria mane esant manimi. Įtaria jau žinanti mane. Elegantiškos ir veik pretenzingos šlaunys ir juokinga spyruokliuojanti eisena.

Galiu. Jau suplanavau, aš traukinių stotyje, ji traukinių stotyje, žmonės tekini skuba į darbus, išties, mes vieninteliai stovintys vietoje. Mano mirtis bus spontaniškas užsidegimas. Mano spontaniškas užsidegimas bus toks siurrealus ir netinkamas, jog aš net nesugebėsiu išgvildenti tavo veido minioje. Kremuosiu pats save. Nieko neimsiu į kapą. Vienaip ar kitaip, – nieko. Nieko nėra. Reikia tik sulaukti. Galima tik laukti. Tada gal kažkas paaiškės. Kažkam. Tada jau norėsiu, kad paaiškėtų. Norėsiu palikti bent vieną estetišką prisiminimą, ir ji nustoja sėdėti šalia manęs, ji atsišlieja man į šoną, iš pradžių nepatogiai, tarsi bijotų, tačiau palaipsniui atsigula, ir mes kaip vaikai gulime palatoje. Akimirką aš noriu verkti, nes mano estetiškas prisiminimas atėjo per greitai. Mano paskutinis ketinimas pildosi, o mirtis artėja.

Nieko labiau estetiško už tai negalėjo būti. Ir niekada nebus. Už dvi suniokotas sielas.

Aš prigulsiu šalia tavęs ir užsimerksiu, bet aš nenugrimsiu, pažadėjo labiau sau nei man, ir man pasidarė kokčiai juokinga, tarsi aš vienintelis letargijos būsenoje, tarsi ji visą šį laiką nebuvo čia ir nebolavo, tarsi jos rūpestis nėra toks pats, kaip mano – ne nugrimzti, o pabusti. Niekada nepabusti, niekada nepabusti, niekada nepabusti.

Turėsi laiko viską gražiai apgavot. Daug laiko. Amžinybę, geras žodis, ištariu jį tarsi pirmąsyk gyvenime, bet dabar vėl prisiminiau, kad tai dar vienas mnemonikos pratimas, ir aš prakeikiu save kol mano galva blaškosi tarp skirtingų prisiminimų. Palengva pasilenkiu link jos, girdžiu kvėpavimą, o gal ir raudą, netgi muziką. Kaip dangiška, pagalvoju, bet mano vidus jau galutinai sutraiškytas, aš net nebežinau, kuri figūra esu aš, pilki plaukai tarsi įsikiba į juodbruvus, o gal jau ir kaštoninius, ir aš girdžiu save šnekant toliau, absoliučiai be racijos, visiškai iš mnemonikos, nėra amžinybės. Viskas labai preciziškai atkirpta. Jau amžinybė praėjo. Dabar viskas bus atkirpta, atpjauta ir padalinta. Norėčiau, kad gyventum amžinai. Aš stebėčiau tave iš šono, iš toli.

Ir mes užsimerkiam, ir neatsibundam. Jau nebeatsibundam.

Turbūt tai jau nebe letargija, kažkuris iš mūsų, kažkokiu būdu. Užmigti taip paprastai. Paprastai ir galantiškai pasaulio atžvilgiu. Bespalvėmis rainelėmis po vokais. Aš pavargau ir noriu miegoti. Ir tuo pat metu, aš noriu praverti tavo akis. Kažkur įdurti, pakutenti, išgirsti juoką, tavo baimę. Noriu, kad papasakotum ką matai savo sapnuose. Kas ten? Ar ten gražu? Ar ten yra žodžių? Ar yra skausmas?

Vakarėja. Matau, kad vakarėja, nors aš ne tik užsimerkęs, aš net ir atsimerkęs matau tamsą, bet žinau, kad vakarėja; net kai nesutinki pabusti, pasaulyje vis tiek vakarėja. Snigo. Miestas už lango atrodė neįprastai gražus. Girdžiu savo seselę, ji nenustebusi savo radiniu – dviem gražiausiais vaikais patale, išties, angeliškais veidais, jos tai nepapiktina, atvirkščiai, ji pakelia tostą, bet, atvirkščiai nuo mano sielos dvynės, pati neišgeria, o duoda man. Leponeksas ir rispoleptas, ir nusišypsau kerinčia moters šypsena.

Tostas – mnemonika. Iš viso savo nuovargio, aš pagaliau miegu traukinyje. Man rodos, važiavau pirma klase. Bilietas brangus, vietos patogios ir veidrodiniai langai. Nieko neįžiūrėsi. Nesijaučia, kad traukinys važiuoja. Reikia bandyti įžiūrėti ar šviesos lauke juda, ar jau sustojo. Daugiau niekada. Trečia klasė amžinai. Ten tai buvo gražu.

Norėčiau ketvirtos klasės. Tarp šieno, pagalvių ar cirko dramblių. Čia tai būtų traukinio kelionė. Rezignacija, ir mano letargija baigtųsi.