Koks destruktyvus reiškinys bebūtų karas, jis geba pažadinti ir kūrybines galias. Gal net tiksliau būtų pasakyti, jog kūryba gali tapti atsaku į karo destruktyvumą, o taip pat galimybe jį apmąstyti, įveikti traumuojančią patirtį ir panašiai. Be to, karas kaip labai aiškus ribinės patirties vaizdinys sutinkamas daugelyje dainų. Ši tema leidžia sustiprinti dainos turinį, suteikti jai tam tikro papildomo dramatizmo.

Apie karo temą dainose aš pirmą kartą susimąsčiau gana atsitiktinai. Kai tik pramokau groti gitara, pirmiausiai išmokau kai kurias (nelabai sudėtingas) dainas iš savo mėgstamų rusiško roko grupių repertuaro. Viename vakarėlyje, pagrojęs visą savo programą, susilaukiau netikėto klausimo: „O kodėl visos tavo (pagrotos) dainos apie karą?“ Tada mintyse peržiūrėjau savo pramoktą repertuarą ir turėjau pripažinti, kad klausimo autorius yra visiškai teisus. Dauguma mano mėgstamų ir, atitinkamai, pramoktų groti dainų iš tikrųjų buvo arba apie karą, arba turėjo karinių motyvų: pradedant „Akvariumo“ daina „Traukinys ugnyje“ („Поезд в огне“) ir baigiant „DDT“ „Nešauk“ („Не стреляй“). Ką jau kalbėti apie tai, jog ir beveik visų žinoma ir mėgstama „Žvaigždė Saulės vardu“ („Звезда по имени Солнце“) grupės „Kino“ irgi pasakoja apie „Du tūkstančius metus vykstantį karą…“.

Suprantama, kad praeito amžiaus devinto dešimtmečio rokeriai (o iš esmės iš to laikmečio visos čia paminėtos dainos) kariavo ideologinį, o ne realų karą. Kalbant apie rusišką roką, verta paminėti, kad įkvėpimo šaltiniu tokio pobūdžio dainoms iš dalies tapdavo ir realūs kariniai konfliktai. Tas pats grupės „DDT“ lyderis Jurijus Ševčiukas yra minėjęs esą dainą „Nešauk“ jis parašė apie 1980 metus, kai iš Afganistano į jo gimtąjį Ufos miestą atkeliavo pirmi karstai su „internacionalinę pareigą“ vykdžiusių karių kūnais.

Žlungant Sovietų Sąjungai atsirado ir daugiau konflikto židinių – jau ir pačioje posovietinėje erdvėje. Iš visų minėtų rusiško roko grupių aštriausiai į tai reagavo  minėta „DDT“ dainomis „Pilietinio karo nuojauta“ („Предчувствеи гражданской войны“), „Vaikinai“ („Пацаны“) ir „Miręs miestas. Kalėdos“ („Мёртвый город. Рождество“) – pastaroji daina jau Pirmojo Čečėnijos karo atspindys.

Beje, savo muzikinį atsaką Pirmojo Čečėnijos karo metu (įnašą į dainuojančią rezistenciją) sukūrė ir Ičkerijos respublika. Kalbama pirmiausiai apie Timūro Mucurajevo dainas. Šis atlikėjas buvo čečėnų pasipriešinimo dalyvis, o jo dainų klausėsi tiek čečėnų kovotojai, tiek rusų kariai (gana unikalus reiškinys, ypač atsižvelgiant į situaciją).

Mintis apie muziką kaip kūrybinės rezistencijos formą šiandien kursto ir situacija Ukrainoje. Per didžiausius politinius (ir ne tik politinius) sukrėtimus ši valstybė irgi savotiškai ėjo kartu su muzika. Dar Oranžinės revoliucijos metu, besibaigiant 2004-iems, Maidane stovėjo scena, kurioje mitinguojantiems žmonėms grojo ir dainavo žinomi šalies atlikėjai. Savotišku Oranžinės revoliucijos simboliu tapo tiek „Euroviziją“ laimėjusi atlikėja Ruslana, tiek garsios ukrainiečių roko grupės „Okean Elzy“ solistas Sviatoslavas Vakarčiukas.

Muzika skambėjo Maidane ir prieš pusantrų metų, o vėliau – kurtos dainos, kuriose juntama reakcija į aktualius įvykius. Šiandien jau galima kalbėti apie dainų, kurias sukurti paskatino Maidano įvykiai ir vėlesnis pseudoseparatistinis konfliktas Rytų Ukrainoje. Ypač norisi akcentuoti, kad indelį į šį procesą įnešė ir Lietuvos atlikėjai.

Vienas įspūdingiausių kūrinių, mano kuklia nuomone, – daina, sukurta pagal jaunos ukrainiečių poetės Anastasijos Dmitruk eilėraštį „Mes niekada nebūsim broliais“ („Никогда мы не будем братьями“). Šios eilės, o ir daina, tai atsakas propagandiniams Rusijos konceptams, tokiems kaip „Rusų pasaulis“ bei Maskvos siekiui prievarta „suteikti laimę“ tėvynainiaims už Rusijos ribų. Paverstos daina, šios eilės tapo savotišku Ukrainos visuomenės išsilaisvinimo himnu. Dainą pagal šias eiles sukūrė Lietuvos muzikantai, ji buvo įrašyta talkinant Klaipėdos muzikinio teatro chorui.

Tai ne vienintelis pavyzdys, kai Lietuvos muzikantai pademonstravo solidarumą su sukilusia Ukrainos visuomene. Tokio solidarumo principu tapo dainų vertimas į ukrainiečių kalbą. Ypatingai norėčiau išskirti du tokius kūrinius – grupės „Skylė“ dainas „Baltas brolis“ ir „Priesaika“. Abi dainos originaliai dedikuotos Lietuvos pokario rezistencijai, jose nesunku atrasti atitinkamus simbolius, ypač „Priesaikoje“. Todėl labai įdomu stebėti, kaip abu minėti kūriniai, perdainuoti ukrainietiškai, harmoningai įsilieja į naują revoliucinį Ukrainos diskursą. Tai greičiausiai lemia kelios esminės priežastys – Ukrainoje irgi vyko pokario rezistencija, kuri oficialios sovietinės propagandos buvo vaizduojama kaip nacionalistinė. Dabartiniame propagandiniame Rusijos puolime prieš Ukrainą atgaivinami kaip tik sovietinės propagandos konceptai apie „fašistinį maištą“, „banderovcus“ ir pan. Be to, Maidanas davė pradžią ir pavėluotai Ukrainos desovietizacijai. Neatsitiktinai neramumo „aukomis“ tapo paminklai Leninui, kurie liko stovėti Ukrainoje ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Be to, dabartinė ukrainiečių kova taip pat gali būti simboliškai surišta ir su pokario rezistencija. Ir anuomet, ir dabar kalbama apie kovą prieš Kremliaus diktatą ir Kremliaus statinius, t. y. vardan realios Nepriklausomybės. Todėl abi minėtos „Skylės“ dainos puikiai tiko ukrainietiškam kontekstui.

Naują sukilimo dainą, apibūdinkime ją taip, sukūrė tiek Lietuvos, tiek Ukrainos kaimynai baltarusiai. Žinoma grupė „Liapis Trubeckoj“ pateikė kūrinį „Šviesos kariai“ („Воины света“), kurioje iš esmės apdainavo ir heroizavo Maidano kovotojus.

Tačiau paminėti pavyzdžiai skirti Maidano, t. y. Ukrainos visuomenės sukilimo prieš korumpuotą valdžią, situacijai. Kalbant apie realią agresiją – karinius veiksmus, Krymo užgrobimą, konfliktą Rytų Ukrainoje – kol kas dar nėra gausu atitinkamų dainų. Į mintis ateina gal tik prieš karą nukreipta pacifistinė daina „Moterys pavargo gimdyti kareivius…“ („Женщины устали рожать солдат“), kurią drauge įrašė muzikantai iš Ukrainos, Rusijos ir Italijos.

Galima numanyti, kad atitinkamos dainos, skirtos konfliktui Rytų Ukrainoje, atsiras vėliau, kai šie tragiški įvykiai bus permąstomi, kai jie taps masinės visuomenės atminties dalimi, o ne negyjančia realybės suvokimo žaizda, kaip dabar.

Paskutinis dalykas, kurį norėtųsi paminėti šiame tekste, yra tai, kad dainas geriau klausyti, nei kalbėti apie jas. Todėl, pasinaudodamas informacinių technologijų galimybėmis, užbaigiu šį straipsnį must listen sąrašu, kad kiekvienas pats galėtų susidaryti savą įspūdį apie šiuolaikinę dainuojančiąją rezistenciją:

Daina „Mes niekada nebūsime broliais“: https://www.youtube.com/watch?v=EshZgcA-Bmw

Daina pagal Anastasijos Dmitruk tekstą „Grąžinkite mums mūsų dangų“: https://www.youtube.com/watch?v=UxbWIfjvotU

„Liapis Trubeckoj“: „Šviesos kariai“: https://www.youtube.com/watch?v=D8HqRH5cHPo

 „Skylė“: „Baltas brolis“ (versija ukrainiečių kalba): https://www.youtube.com/watch?v=Mwa43yeDCio

„Skylė“:  „Priesaika“ (versija ukrainiečių kalba): https://www.youtube.com/watch?v=J7UAWmFsm4k

Medžiaga apie Timurą Mucurajevą ir jo dainas (rusų kalba): https://meduza.io/feature/2014/12/13/k-20-letiyu-pervoy-chechenskoy-vse-materialy-meduzy

Grupė „Biplan“: „Maidane“: https://www.youtube.com/watch?v=FXlN0MTT8cg

Daina „Moterys pavargo gimdyti kareivius“: https://www.youtube.com/watch?v=zRLMUCvdNW8