– Kaip tai pakartotinai neatvažiuos? Nes pasnigo… žiemą?! Šiaurėje?! … Kaip, kaip? Globalinis atšilimas? Žiūrėkit, kad nebūtų užsakymo atšaukimo!.. Rytoj? Na gerai, šįkart dar palauksiu.

Padėjęs ragelį Raigardas svarstė, kodėl siuntų tarnybos visada žada, kad kurjeriai susisieks ir suderins laiką. Juk ir šįkart nieko nederino.

„Daug sąžiningiau būtų drėbti tiesą. Budėkite ir melskitės, kad nenueitumėte į tualetą. Kurjeris doras ir mielaširdingas, bet jo grafikas negailestingas“, – aha, šitas tikrai galėtų eiti į feisbuką, globalų vartotojų skundų sienlaikraštį.

Anksti ryte, apie kokią devintą, kai Raigardas dar miegojo, telefonas išspjovė žinutę: „Siuntą pristatysime šiandien.“ Kitaip tariant, laikas išsiplėtė ir tuo pačiu metu susiaurėjo. Gal sunkvežimis jau dabar įsuko į tavo nevalytą gatvelę ir tarsi ledlaužis iriasi vartų link. Galbūt turėtum jau dabar katapultuotis iš lovos, šokti į kelnes ir bėgti žieminės striukės. Šiaip ar taip, lauke minus 15.

O gal tai nutiks tik sutemus, kai būsi suvis užmiršęs apie viešnagę. Keista, kaip likimas trumpam suriša ir vėl atmazgo du visai nepažįstamus žmones. Kaip jie trumpam tampa vienas nuo kito priklausomi, o kita vertus, anonimiški ir neįdomūs. Žmonės-funkcijos. Žmonės-taškai. A ir Kita Raidė. Nes Kurjeris, raidė A, visada pradeda abėcėlę, o kuo tapsi tu – B, Ž ar Š – lems likimo loterija. Ne, šitas į feisbuką neis. Per įmantru. Bus nulis laikų. Kam čia erzint algoritmą.

Jeigu būtum naujokas, siuntų tarnybos žinutė įjungtų smegenyse uolumo mygtuką. Strykteltum iš guolio ir pultum ruoštis. Niekam kitam negalėtum susikaupti – budėtum, kol pagaliau tylą praplėš telefono melodija: „Sveiki, aš jau prie vartų. Koks kodas? Kurios durys?“ Galbūt net iki išnaktų būdrautum, kol supypsės naujas pranešimas: „Deja, šiandien mūsų neįtikino jūsų laukimas. Bandysime jūsų kantrybę rytoj“.

Tačiau pirmos kelios siuntos įšventina į gavėjų riterius ir įgyji daugiau patirties. Ilgainiui tarnybų žinutės veik nebejaudina. Kaip nors juk vis tiek gausi tą siuntą. Atveš neatveš, ne šiandien, tai rytoj.

Perskaitai ir ramiai sau eini į dušą. Galbūt kažkur tolumoje, už veidą talžančios vandens srovės, blerbia tavo telefono melodija, bet ji netrukus nutyla. Gali būti, kad ir nebe pirma salvė… Žinai, kad kurjeris nelauks ilgiau nei dvi minutes, bet vis tiek – jis pats kaltas.

Tiesa, šįkart Raigardui apmaudžiau nei įprastai.

„Po velnių, aš jau tikrai pavargau laukti! Nesu ekstravertas, bet vis tiek žmogus. Atsibodo pikseliai, megabaitai ir megahercai. Noriu gyvo kontakto. Pokalbio balsu intymumo. Kad ištarus žodį, atsilieptų kažkas, esantis tame pačiame kambaryje…

Žinau, žinau. Kartu, bet atskirai. Atstumai. Visi mes susiję ir visi kenčiam sinchronizuotai… Okei, žmonija yra vienas kūnas, kuris ištisą parą meldžiasi hipertekstualiam dievui elektroninėse mišiose. Bet man per daug tos metafizikos. Aš trokštu fiziškumo! Pasakyti ką nors paprasto, buitiško, išlaukti pauzę, sulaukti atsako, reakcijos, atodūsio…“

***

Hermio diena sunki. Nors dabar visos sunkios. Šiaip jis Remigijus, taigi Remis. Bet visi vadina Hermiu ir dabar jam tai netgi patinka. Jeigu negali pakeist pasaulio, keisk požiūrį, sakė per tinklalaidę. Motinos irgi paprašys, kad vadintų Hermiu.

Ne todėl sunki, kad visur ledas, pusnys, danga nevalyta, o GPS’as pjauna grybą. Sunku, nes visi klientai kažkokie užkaitę iš įniršio. Tegul lenda nuogom šiknom į sniegą – kaipmat atvės.

Būtų šiaip nepatenkinti – nieko tokio. Hermis mėgsta susidurti su pasyvia agresija. Tuomet jis tampa hipermandagus. Gražiai sveikinasi, dar gražiau šypsosi. Jam patinka, kai klientai kaista tol, kol užverda. Nors pasemk į puoduką ir šliūkštelėk į orą – pamatysi Mpembos efektą.

Bet kas Hermiui nepatinka, tai nuolat balbatuojantis centriukas. Nepatenkinti klientai skambina centriukui, o centriukas – Hermiui. Kadangi centriuke dirba keli balsai, tai nėra atokvėpio. Ausis nuraudo, dilbis persitempė, nervai nebelaiko. Bet centriukas toliau džyrina.

– Hermi, nu būk žmogus, nuvažiuok dar sykį iki jo.

– Tai kad aš jau iš to rajono išsukau. Bliamba, tris kartus prie vartų skambinau į telefoną. O ant vartų – jokio skambučio, kad į kiemą įleistų. Neturiu aš tiek laiko, grafiką pati matei! Vos išsukau į sankryžą, iškart atsirado gražuolis. Nu nebegaliu aš dabar vėl atgal…

– Tai ne dabar gal. Vėliau, kai vėl toj pusėj būsi.

– O jei kelias nepravažiuojamas bus?

– Kai bus, tada ir galvosim. Pasistenk, ką? Nuolatinis klientas visgi…

– Aha, atsimenu aš jį. Kaip manai, kodėl visi tie nuolatiniai tokie maušai?

Įdomu, kas ten pas jį ypatingo? Nekantrauja, lyg būtų guminė boba! Aišku, kad vienas gyvena. Kas gi su tokiu norėtų sumest skudurus, svarstė Hermis, pavakare vėl sukdamas į Raigardo rajoną. Akivaizdu, vienišas diedas, tai galėtų susirast butą centre, prie normalios eismo arterijos. Dabar gyvena kažkokioj pamiškėj, kurią žiemą paskutinę nuvalo, o vasarą apskritai pamiršta. Bet užsakymai plaukte plaukia! Kiekvieną savaitę reikia jam ką nors nugabent. Gerai, kad Hermiui retai tenka. Nors ir taip per dažnai.

***

– Tikrai, mieloji, kaip gerai mes pasiruošę pandemijoms, ką? Viską šiais laikais galiu per nuotolį. Darbas iš namų – ček. Maistas iš parduotuvės prie durų – ček. Kitos prekės – ček. Kol turiu internetą, tol gyvenu.

Kai laistai gėles, būtinai reikia su jomis pasikalbėti. Tuomet jos uoliau auga, puošniau žydi ir šiaip pakyla jų lapai ir savivertė. Jeigu nori, kad greičiau išsiskleistų, girk be perstojo.

Gaila, kad jos atsako tik pantomima. Raigardas taip pasiilgo žodžių… O, skambina!

– Alio, klausau, sveiki!

– Sveiki, čia kurjeris. Dabar žiūrėkit, būsiu už penkių minučių, gerai? Būsit namie?

– Žinoma, lauksiu! Kaip gerai, kad iš anksto skambinat. Iki!

– Ne ne, palaukit. Žiūrėkit, ten pas jus vartai, ar ne?

– Taip, uždara kelių namų teritorija. Atidarysiu pulteliu. Antros durys dešinėje.

– Tai jūs įleiskit mane kieman ir išeikit, gerai? Nu kad man negesint, suprantat? Iki pasimatymo!

– O tai… siunta kaip?

– Pas mane mašina tokia, kad aš galiu jums iš kabinos atidaryt galines duris. Jūsų ten padėta apie vidurį. Kad man nereiktų lipt ir gesint, gerai?

– Kaip tai apie vidurį?

– Pradžioj, tiksliau pasakius, gale, jeigu nuo jūsų pusės žiūrint – jau viskas iškrauta. Tai jūsiškė apie vidurį ten, pamatysit. Antroj lentynoj nuo apačios.

– O kaip aš žinosiu, kad ten mano?

– Kaip žinosit? Adresas bus jūsų, gi žinot savo adresą. Ir vardas pavardė. Nors jūs gal slapyvardžiu siunčiatės?

– O tapatybės patvirtinimas?

– Nieko, aš pasitikiu, žinokit. O ir šiaip gi anonimiškai viskas. Ar taip, ar taip nesužinosiu, kas dėžėj.

– Tai jus čia rimtai? Man pačiam lipt į mašiną ir ieškot?

– O kas čia tokio? Visi kažkodėl stebisi. Viskas, policiją matau, nebegaliu kalbėt, viso, iki greito.

Kurjeris padeda ragelį. Raigardas nieko nematydamas žvelgia pro langą. Akys užkliūva už termometro. Minus 9. Kelias dienas kaustęs šaltis traukiasi. Vėl skambutis.

– Sveiki dar kartą. Aš jau prie vartų. Įleisit?

– Tuoj pat!

– Tai išeikit ir pats tada.

Dvejodamas, lėtais automatiškais judesiais Raigardas velkasi pūkinę striukę, spiriasi į batus. Trakšt! – atrakina duris. Girgžt! – žengia kiemą.

Naujoji scena lyg iš versterno, jeigu jį kas nors išverstų išvirkščią kaip kojinę. Vietoj dulkėtos sausros XIX a. Amerikos vidurio vakarų miestelyje – baltas speigas Šiaurės Europos priemiestyje.

Pokšėdami nenoromis atsiveria kiemo vartai. Sunkūs autobusiuko ratai spaudžia vaitojantį sniegą dar arčiau žemės.

Mašina sustoja tiesiai priešais Raigardą. Herojaus ir blogiuko kaktomuša. Tik kuris yra kuris?

Raigardas suglumęs stovi vidury kiemo ir laukia. Veidą skaudžiai čaižo žvarbūs vėjo kirčiai. Drėgnas lašas prišalo ant ūsų. Ima perštėti.

Hermis žvelgia į jį iš aukšto, patogiai įsitaisęs savo kabinoje. Striukė ant keleivio sėdynės – jis tikrai nelips lauk.

Abu laukia, bet nė vienas nenori išsitraukti pistoleto ir užbaigti dvikovos. Nė vienas apskritai nenori nieko daryti.

Priešininkai spokso vienas į kitą ir vis laukia. Būkšt! – net žemėn įsmigęs varveklis nenukreipia dėmesio.

Galiausiai vairuotojas pradeda gestais demonstruoti, kad Raigardas eitų už mašinos ir pasiimtų savo siuntą.

Klientas skeryčiojasi, kad neis.

– Tai gal bent patikrinkite mano tapatybę?

Hermis užtikrintai krato galvą. Perjungia atbulinę pavarą, abiem rankomis imasi vairo ir pradeda sudėtingą šokį ant girgždančio sniego. Mašina nenoriai ropoja laužydama sniego plutą, bet galiausiai apsisuka. Galinės durys atsiveria tiesiai Raigardui prieš nosį.

Jeigu kas nors kitas pasakotų tokią istoriją, Raigardas tikrai turėtų patarimų, kaip išsaugoti kliento orumą. Bet dabar viskas taip akivaizdu, instrukcijos tokios aiškios, kad nemato prasmės kovoti dėl savo teisių. Įlipa, suranda reikiamą lentyną, iškart supranta, kuri siunta skirta jam. Patikrina adresą – sutampa.

„Chm, net lengvesnė, nei tikėjausi“, – pagalvoja iššokdamas lauk.

Keisti pojūčiai. Lyg kažkas pusiau nelegalaus ar nepriimtino bendruomenėje. Tarsi santykiautų su mašina. Intymumas su technika, o ne su žmogumi. Kad atsikratytų nemalonaus jausmo, Raigardas bent paplekšnoja į nuvažiuojančio autobusiuko galą. Iš pradžių jaučiasi taip atsisveikinęs su vairuotoju. Bet vėliau dingteli, kad tiesiog pratęsė fizinį kontaktą su mašina.

Prie durų Raigardas kruopščiai patrepsena į lauko kilimėlį, kad neprisineštų sniego vidun. Įžengęs atsargiai atsargiai padeda dėžę ant žemės. Nusiima kepurę. Nusivynioja šaliką. Pasikabina striukę.

Vėl paima dėžę, pakiloja ore tarsi bandydamas dar kartą pasverti, kokia ji lengva. Tuomet prieina prie sandėliuko durų ir atveria jas. Dėžės net nepakuoja. Iškart pastato tarp kitų dėžių.

Taip, pristatymas per kurjerį vis tiek kainuoja. Bet tuščia dėžė – pigiau nei pats pigiausias niekutis el. parduotuvėje.

Vis dėlto apmaudu, kad planas neišdegė.