Iš dulkės į dulkę

Laiko kapsulėje visada galvoju apie Visatą
Pirštais perbėgu dulkes senuose namuose
Pilkas kvapas užgula gerklę
Išsiskleidžia plaučiuose, erzina nosį
Aš prisimenu, kaip Kažkas Didelis žaidė su kosminėm dulkėm
Vienas – įkvėpė, iškvėpė – du
Ir sutvėrė Visatą, mus taip pat – šiltą, mažą kosminio kūno ląstelę.
Prisimenu, kaip ir aš norėjau sukurti Savo Visatą
Iš pilkų tumulų, surinktų kambary
Iš kampų tolimiausių – bent pabandyti
Būtų buvę gražu stebėti sužimbančias ir užgęstančias dulkių žvaigždes
Užmaišytiems verpetams susisukant į galaktikas
Įžvelgti gyvybę, nors nedidelį virpesį
Miniatiūrinėms supernovoms bandant susprogti neištvėrus vienatvės
Žaisti mažą dievą auksinėmis savo valandomis.
Įkvepiu – vienas
Iškvepiu – du
Ir matau, kaip saulėje tviskančios dulkės pakyla nuo pirštų.

Asmeninė kosminė stotis

Mane derėtų vadinti gyvu kosminiu kūnu –
Žemės traukos nejaučiu jau ilgai
ir sugrįžti netraukia,
nesiilgiu oro, užnuodyto, besibaigiančio –
paskutinis jo įkvėpimas buvo koktus.
Mano Saulė paseno –
vargiai likę planetoje ištemps savo laiką ramiai.
bet dabar man tai nesvarbu –
kiekvienas pasirenka savo kelius, kuriais nori išeiti,
na o aš apsisprendžiau išskristi.
Svarbiausia dabar – tvirtas laivas, nenukrypti nuo kurso
ir laikytis orbitos.
Visa kita – buitis – laviravimas tarp kosminių šiukšlių,
kurias žmonės vadina žvaigždėmis
krintančiomis, norus skuba galvoti ir tiki, kad šie išsipildys
aš tetrokštu sutikti jų kuo mažiau.
Taip pat – atsilaikyt prieš bedugnes,
kurios traukia į save iš toli, demonstruodamos tamsą –
aukščiausios prabos juodumą.
Aš renkuosi grožėtis šviesomis, iš galaktikų sklindančiomis,
stebėti pro langus rytais ir prieš miegą
sugalvoti vardus ir įžvelgti pasaulius vos pažvelgus į jas.
Ar gali likti gyvas vien misdamas tuo?
Štai, aš gyva, jaučiu, kaip artėju prie savo šerdies
šviesmylėmis, šviesšuoliais, o kartais tik vėžlio žingsneliais, bet vis tiek,
ir nors kartais atrodo, kad esu tik švytinti kosminė dulkė,
iš tiesų aš žinau, kad turiu apskrieti savo orbitą,
sugerti visą įmanomą šviesą ir ją atspindėti,
nukeliaut  taip toli, kaip galiu nukeliauti.
Man praskriejus pro erdvę, ji pakis –
galėsi nematyti to, bet suprasi, viskas truputį kitaip.
Aš žinau – mano buvimas yra reikalingas Visatai,
kuri šypsosi žvelgdama į mane, kol kas neketina nupūsti,
ir todėl aš vis dar
skrendu.

Fleita

Paliečiu lūpomis
Įkvepiu mintį, palengva pučiu šilumą
Ir štai – fleita lyg per sapną prisimena augusi
Mezgasi skambesys, o ji ima piešti atmintyje žiedlapius
Byrančius, taip saugotus, galiausiai paleistus į upę
Tėkmei
Nesupranta, ar čia prisimena, ar sapnuoja
Ankstesnį savo buvimą, išsikerojusį į liauną kūnelį
Išėjusį šakomis, išsinešusį žaluma
Nesutilpimą savyje, šaknis, slapta geriančias upės vandenį
Tėkmei
Regi paukštį, tvirtai įsikibusį į šakas
Siūbuojamą vakaro vėjo
Giedantį giesmę, didesnę už jį patį.
Nuostabu – visi žiedlapiai prisipildę melodijos
Nuo čiulbesio virpantis oras
Spinduliai, besiskverbiantys po žieve
Tėkmei
Aš buvau užkalbėta, tėkmė įsirašė į mano augimą
mano dvasia prisipildžiusi muzikos –
Paklausyk.

Kintsugi

Tik paklausyk savęs –
Banguojančios ir giedančios tankmės
Sodraus buvimo, išsiliejančio į debesis –
Erdvė visa gyva –
Pripildai įtrūkimus savo muzika
Kurią girdžiu, bet nematau šaltinio.
Slepiesi ir savo tekstą pildai kiekvieno įkvėpimo gurkšniu –
Palieji ir vėl semiesi iš dangaus, o gal iš kuždančios jaunos lapijos.
Dabar svarbiausia man pamiršti norą prijaukint Tave žvilgsniu
Nutildyti mintis, neišsiduoti
Kad vakaras ir aš – kol kas – du atskiri, netyčia susitikę kūnai
Ar tu gali sutvert žinojimą, ar tik jautimą – – –
Dievišką akimirką pavyksta burtas,
Manieji įtrūkimai nustoja vytis, leidžiu juos užpildyti sakais
Užberti aukso dulkėmis
Prieš miegą
Žinau – šiąnakt sapnuosiu čiulbesį
Ir būsiu tekstas, pasklidęs erdvėje.