Palangės Vytautės Petkevičiūtės eilėraščio „Mylimiausias“ motyvais Elytė stovėjo pilvu atsirėmusi į palangę, delnus susidėjusi vieną ant kito. Horizontali malda. Užsimerkusi tamsoje klausėsi, kaip Vita atidaro langus, rūpestingai stiklą pakeisdama užuolaidomis, kaip traška linoleumas po jos kojomis, kaip iki graudulio tyliai lauke krykštauja vaikai, tartum tai
Rytinio gamtos pabudimo fone sunkiai rąžosi pavargę kaulai. Sakytum, nespėję pailsėti trumpoje naktyje, o galbūt sudilę ilgame gyvenime, išvarginti sunkių darbų, o gal dar sunkesnių minčių.
Po antro bokalo nutarėme, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Linijinį laiką reikia sustabdyti, užtverti jam kelią barikadomis, nukreipti į šoną. Žodžiu, paversti jo prakeiktą tiesę kreive, apskritimu ar panašiai.
– Jūsų nekamuoja pojūtis, kad gyvenimas lekia pro šalį? – klausia V. – Ir ne kokia risčia, o šuoliais?