Donaldas Kajokas, Skudurėlių šventė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 296. Dailininkė Asta Puikė.

Pasirodžius trečiajai romanų trilogijos (pirmosios dvi – „Kazašas“ (2007), „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012)) daliai „Skudurėlių šventė“, kyla klausimas, iš kokio ežero ji išplaukia. Atsivertus naująjį romaną ir per jį grįžus į ankstesnėje trilogijos dalyje sukurtą maginį pasaulį, paaiškėja, kad visgi iš to paties. Tačiau ką naujo ar dar nepasakyto, išlipusios iš „Ežero“ veikėjų figūros mums turi pasakyti šiandien?

Visą istoriją motyvuojanti ašis – kovo mėnesį vykusi Skudurėlių šventė, kurios metu mums jau pažįstamas Gabrielius Aušautas, visai netyčia paleisdamas iš rankų kirvį, vos neužmuša savo įsūnio Jurgio. Įvykis, kuris galėjo įvykti, bet per stebuklą neįvyksta, išmuša iš vėžių pagrindinį herojų Gabrielių ir prislegia jį labiau nei būtų prislėgusios realios pasekmės. Autorius renkasi ledkalnio principą – mažytis išorinių įvykių motyvas išjudina galingą gelminio siužeto liniją.

Romaną sudaro keturios dalys, kuriomis atskleidžiamos keturių veikėjų skirtingos matymo perspektyvos vieno įvykio atžvilgiu: pirmoje dalyje („Lapkričio trisdešimtoji“) pasakotojas įvykius aprėpia bandydamas įsteigti objektyvumo matmenį, tačiau žiūros tašką visgi kreipia į Akmėją; antroje dalyje („Našlė“) kalbama iš veikėjos Ulos perspektyvos; trečioje („Šarlatanas“) žiūros taškas nukreiptas į Gabrielių Aušautą; na, o ketvirtoji dalis („Imperatoriaus nykštukas“) atskleidžia Gabrieliaus įsūnio Jurgio istorijos pusę. Pasakotojas labai gudrus – žino istoriją ir jos baigtį, bet nieko neatskleidžia skaitytojui. Nutolęs nuo savo žiūros taško, jis įsikūnija į veikėjus tarsi būtų jų dalis, žvelgia iš jų matymo lauko. Taip sukuriamos skirtingos tiesos (Ulos tiesa ir Gabrieliaus matymas, Gabrieliaus ir Jurgio istorijos). Tokią pasakotojo daugiasluoksniškumo mintį atskleidžia ir kūrinio dalių pavadinimai, reprezentuojantys pasirinktą kalbantįjį. Tačiau kyla klausimas, iš kieno perspektyvos šitaip pristatomi veikėjai. Kažin ar skaitytojas Gabrielių pavadintų šarlatanu, o Jurgį – Imperatoriaus nykštuku. Taip juos pavadintų nebent tie, kurie gyvena „už Ežero ribų“, kurie turi dar kitą, penktąjį, požiūrį į šią istoriją. Galima pamanyti, kad šitaip autorius ką tik pridėjo dar vieną tikrovės sluoksnį.

Kadangi jau užsiminta apie tikrovės daugiasluoksniškumą bei tiesos problemą: vanduo, o šiuokart ežeras, Kajoko kūryboje (ypač poezijoje) reiškiasi kaip tikrovės atspindys, tikresnis už pačią tikrovę. Taip pat ežeras yra jungtis / riba su transcendentiniu pasauliu. Visame romane žaidžiama suvokimu, kas yra tikrovė (tai jau pastebėjome iš skirtingų pasakojimo perspektyvų, kurių nė viena nėra įvardijama kaip tikroji). Gabrieliui prasideda sąmonės „užplaukimai“ – būsenos, kai jis nebesuvokia, kur atsiranda, nebegeba atskirti realybės nuo iliuzijos ar sapno, o netikėtai iš tos būsenos išėjęs, nežino, ar tai iš tiesų nutiko. Į pirmąjį „užplaukimą“, užklupusį cirke, skaitytojas įvedamas kaip į tikrą istorijos dalį ir yra apgaunamas kartu su veikėju. Dėl šių „užplaukimų“ subyra pagrindinio veikėjo Gabrieliaus pasitikėjimas savo sąmone ir regimos realybės tikrumu, o skaitytojas kartu su juo įmetamas į iliuzijų, anapus realybės esančio lauko plotmę. Siužetas tampa klampus, daugiasluoksnis, sapniškas ir iliuziškas. Lygiai toks, koks ir pačios tikrovės suvokimas. Skaitytojas ir veikėjas lieka spėlioti, kuriame sluoksnyje slypi „tikresnė“ tiesa. Tačiau veikėja Brisė „ištraukia“ skaitytoją iš sumišimo, Gabrielių – iš beprasidedančios beprotybės ir apibrėžia tikrovės sampratą: „Tai, ką patyrei, ne haliucinacija, o dar vieno realybės klodo užplaukimas ant sąmonės.“ Taigi kaip ir aišku, ką norima tuo pasakyti – vienos realybės, kaip ir vienos tiesos, nėra ir negali būti, o objektyvi realybė, kurioje manome gyvenantys, tai tik begalės subjektyvių ir skirtingų klodų persipynimas. Nebekyla klausimas, kur baigiasi ir kur prasideda tariamoji realybė – ji gal nė neprasideda, nes niekada ir nesibaigia. Galima sakyti, kad viskas yra tiesa, o tuo pat metu, kad niekas nėra tiesa. Atsiliepdama į tai atplaukia citata iš „Ežero“: „Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekados nebūna ir taip, kaip yra.“ Lieka vienas klausimas, ar kurdamas tokią painiavą neįklimpo pats autorius bei su savimi neįklampino ir skaitytojų? Įklimpusieji tikriausiai pasakytų, kad šitokios beprotybės buvo galima išvengti, likusieji – lygiai tiek beprotybės ir reikia tam, kad sukurtum naują beprotybės sluoksnį.

Romano žanre autorius sakosi esantis dar visai vaikas, galbūt todėl sau ir leidžia žaisti. Susikurtas savas literatūrinis pasaulis – laisva erdvė kūrybai bei fantazijai. Kitaip nei ankstesniame Kajoko romane, nėra gremėzdiško ir skaitytoją varginančio maginio pasaulio būtybių, anattų, aprašymo. Skaitytojas jas jau turi pažinti iš ankstesnės knygos. Pelkėje slypinčios mistinės būtybės yra tarsi laukas filosofinėms ir poetinėms mintims, atklydusioms iš Kajoko poezijos, skleistis. Nepasiduodančiam avantiūroms skaitytojui toks autoriaus meninis sprendimas gali pasirodyti nepriimtinas ir galbūt visai nereikalingas. Bet ar atrastume kitą tokį lietuvių romaną, kuris mums pasiūlytų naują, darniai sukurtą fantastinį-maginį pasaulį, tampantį autoriaus vizitine kortele? O kalbant apie maginių būtybių veikimą, kyla klausimas, ar Jurgio susitikinėjimai su menininku Vanu Fo (kuris valtele geba persikelti per bet kokį meno kūrinį, jeigu jis genialiai vaizduoja realybę) ir romano baigtis nėra paveikti būtent stebuklingųjų sąmonę užvaldančių anattų galių, ar tik nebuvo apgauti patys veikėjai ir šios istorijos visai nė nebuvo? Taigi kyla abejonių dėl romano „tikrojo“ siužeto tikrumo. Ar įmanoma suskaičiuoti, kiek kartų autorius apverčia realybę ir kiek jos sluoksnių sukuria?

Įdomu aptarti šioje trilogijoje pasirodžiusį naują veikėją Jurgį. Savo atėjimu jis sukuria ir atskirą bei visai neįprastą maginę siužeto liniją, kuri, rodos, labai atitrūkusi nuo pradinės ežero aplinkos / pradinės kūrinio nuotaikos. Ji padalina romaną į du atskirus erdvėlaikius – įprastą namų prie ežero aplinką ir bohemišką studentišką aplinką Paryžiuje. Jurgio gebėjimas stabdyti laiką naudojamas ne kaip savaime reikšmę turintis faktas, o kaip simbolis, leidžiantis išsakyti autoriaus mintį – gyventi nieko nekeičiant pasaulyje, nes viskas yra taip, kaip ir turi būti („ek, vaikeli, verčiau sugraužtum raugintą agurką“).

Romane gvildenama vienišumo, nepasiekiamos meilės tema: visi romane veikiantys ir tarpusavyje susiduriantys personažai tarsi iš Kajoko poezijos atklydusios, dvi ežeru artėjančios valtys – vienu ar kitu būdu susidaužia ir nutolsta, bet niekada nesusijungia. Tokia yra Ado meilė virėjai Gitai, Jurgio meilė Akmėjai ir jųdviejų draugystė, Ulos pragmatiška meilė Gabrieliui, jo meilė ir ištikimybė mirusiai mylimajai Augustei. Visas šias santykių linijas sieja neišpildytas meilės troškimas, gyvenimas jausme, negalėjimas pasiekti kito žmogaus ir jam pasisakyti. Tačiau, kita vertus, ši tema gal ir „negvildenama“ – ir taip aišku, kad Kajoko žmogus pasaulyje yra vienas, pasmerktas amžinai vienatvei. Tačiau ar tai būtinai reiškia gyvenimo tamsiąją pusę? Gal, kaip pats autorius tikriausiai pasakytų, „vienišauti“ paprasčiausiai yra žmogaus būties principas. Taip pat romane nepamirštamas ir kanoninis autoriaus gyvenimo kaip buvimo, dykinėjimo principas – vien Gabrieliaus atsiskyrimas ir gyvenimas saloje su gamta yra savotiška buvimo manifestacija: „Kiekviena jo diena priminė dievišką dykinėjimą, tiesa, kai ką pakeliui nudirbant, tačiau nė nepastebint šito.“ Atsiskiriama nuo išorinio pasaulio tam, kad būtų labiau įsilieta į savąjį.

Iš kažkur atsklinda stiprus mirties ir susitaikymo kaip pabaigos, dvelksmas. „Išsvajotoji“ Stikso upė perkelia Gabrieliaus sielą Eliezaro pavidalu – autoriaus meistriškai įprasminta mirties metafora. Tačiau ne tik siužetinėje plotmėje jaučiama finišo tiesiosios nuojauta, tai liečia ir autoriaus laikyseną bei jo poetinę programą. „Skudurėlių šventė“ – kaip visos Kajoko poetinės programos sintezė, visuma. Jo poezijoje užkuoduotos idėjos šiame romane upeliais susilieja į ežerą. Vos pradėjus skaityti atrodo, kad vėl nusikelta į antrąją trilogijos dalį, tačiau toje pačioje ežero apsupty skleidžiasi visai kita nuotaika ir atmosfera. Autorius nebeklausia, jam viskas tarsi tampa aišku. Atsakymai į kamavusius klausimus jau seniai atrasti, o tie, kurių per gyvenimą nepavyko atrasti, paliekami plaukioti sau. Suvokiama, kad kuo daugiau žmogus gilinasi ir ieško gyvenimo tiesų, tuo jos visos darosi neaiškesnės. Šiuo romanu nurimti negalinčiam ir ieškojime paklydusiam ankstesniam sau mojuojama iš kitos ežero pusės ir vos juntamai šnabždama: „tursenk paikas pirstberni / skuosk“ [1].

Viename interviu autorius prasitarė: „Kai manęs paklausia, apie ką ji [„Skudurėlių šventė“], aš irgi skėsteliu rankom ir nežinau.“[2] Net ir perskaičius romaną, ore lieka kyboti klausimas: tai visgi apie ką jis? Tačiau gal visai nebūtina atsakyti? Palikime Kajoko veikėjų pasaulį ramybėje, galbūt jie nė patys nežino, apie ką jie. Bet ar mes patys žinome?

[1] Iš eilėraščio „Apie kinrožių krūmą“, in: Donaldas Kajokas, Poezija, o gal ne ji, Vilnius; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

[2] Kajokas Donaldas . Ištekliai internete: https://rasytojai.lt/rasytojai/kajokas-donaldas/, [žiūrėta 2022-07-06].