pavirtę ledynais trapiais
nevirsim mes saulės likučiais
ir po vakaro ilgo girdi
kaip kūnas braška ištirpęs tarsi
tu filmuoji kaip su kamera mekas
bet neturi jo akių
ir viskas beviltiškas menas
ir viskas be galo trapu
mano kalboje per daug nutylėjimų bet dar kartą pratylėsiu tarytum nesprogęs paauglystės spuogas Visagino grybas gniaužiantis aistrą saugyklose. jei prabilčiau tarp lūpų girgždėtų vinys ir pelenai Ozis kandžiotų kolibriams galvas kupranugariui kuprą pjautų gitaros styga neprisirpęs garsas tilindžiuotų vėjyje nei pakalnutės varpeliai nei išdžiūvusios sėklidės
In the early hour awoken
The beeswax candle is lit
The day draws the flesh from the bone and
The wax from the thin candlewick
Slowly, it melts, the sweet texture
Their heavy church bells draw attention
Your eyes leave your hand, leave the ground
Thus pour their disguise into the sweet, softbitten cloud
Pirmajam Špitolėje tamsu. Dek žvakę, Martynai! Tezė, kokia ji? Paslaptis – Žodis. Atspėti jį, Priimti tai, kas liko – Sienos, Medžiai Sukryžiuoti Kelyje į Tave. Šventikas Laimina, Jo veide Nietzsche. Ištaria pirmąjį Žodį, Slėptą, Visada atvirą, Todėl neįspėjamą. Nesakyk jo, Taria šventikas Martynas. Du Martynai
F. I. 1 čia niekas nėra girdėjęs apie kažkokias idėjas; 2 debesų mesijai braido po dangaus nykynę; apačioj – visa nusekę, visa numelioruota; 3 rūstūs įrėmintojai stebi tuos niekdarius, tuos pochujistus viršuje; kišeniuose gniaužo vertybes, gėrybes ir žiūri tvarkos; 4 tvarka išlaikyta daugmaž: mėnutis
jei rinkčiausi namus – kaip špokas,
jei rinkčiausi namus kaip špokas –
nepasirinkčiau;
Be pavadinimo …varpai… primena… laisvės… kainą. Jonas Nekrašius. – „L. rytas“, 1993, Nr. 30 aš laisvas laisvas aš šviesus! ir trykšta iš gerklės balti balandžiai! tačiau sugirgžda širdyje staiga kažkas kažkas kažkas gal juosvas varpas ąžuolan įkeltas: – jis kaltas,
1.
iš pageltusių knygų
angelų ir varpelių kolekcijų
gynybos tvirtovių ir tylos bokštų
sugrįžta mūs praeitys – – –
jos it eldijos
putojančiame vandenyne
su piranijų grybšniais
karvė šiąnakt debesys nusigvelbė mėnulio ir žvaigždžių žibesį iš sustingusios pampos po burzgiančiu žibintu išlenda karvė nebūty plevėsuojanti iškamša jos nukarusiu liežuviu ant nulinkusių smilgų varva seilės o juodi burbulai biliardo ratilai bando suteikti formą nematytai materijai kažkur tolumoj kažkieno nugyventoj tėvynėj toli nuo moskitų
mes turim kūnų
vyrų ir moterų
yra ekstremalesnių kategorijų
bet mes ir tų turim