Žymos: Proza

Arminas Bartulis. Novelės

Palangės Vytautės Petkevičiūtės eilėraščio „Mylimiausias“ motyvais Elytė stovėjo pilvu atsirėmusi į palangę, delnus susidėjusi vieną ant kito. Horizontali malda. Užsimerkusi tamsoje klausėsi, kaip Vita atidaro langus, rūpestingai stiklą pakeisdama užuolaidomis, kaip traška linoleumas po jos kojomis, kaip iki graudulio tyliai lauke krykštauja vaikai, tartum tai

Ilona Kozik. Naktis miške

Nesuprantu, kaip galėjau paklysti. Visada maniau, kad pažįstu šį mišką. —– Tirštėjantys vakaro šešėliai palengva pasiglemžia šviesesnius plotus. Tai šen, tai ten nuo samanų galvas kelia tamsūs žvėrių siluetai. Viliuosi, kad tai tik fantomai, tačiau palengva užvaldantis nerimas vis verčia dairytis dažniau. Retkarčiais net slenku

ArtūrasLauda

Artūras Lauda. Nuskendę laivai

Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo.

Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų…

Daniilas Charmsas(vertė Damn Pirate) Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų. O grindys pritvirtintos prie namo. O namas stovi ant žemės. O žemė tęsiasi į visas puses, ir į kairę, ir į dešinę, ir pirmyn, ir atgal. O ar baigiasi kur nors?

Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai…

Daniilas Charmsas(vertė Damn Pirate) Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai. Trys sėdi: du iš dešinės, vienas iš kairės. O penki stovi ir laikosi už odinių rankenų: du stovi iš dešinės, o trys iš kairės. Sėdinčios grupės žiūri vienos į kitas, o stovinčios stovi vienos į

Daniilas Charmsas

Mama, tėtis ir tarnaitė pavadinimu Nataša sėdėjo prie stalo ir gėrė.
Tėtis, be abejonės, buvo užkietėjęs mėlynanosis. Net mama žvelgė į jį iš aukšto. Tačiau tai netrukdė tėčiui būti geru žmogumi. Jis itin nuoširdžiai juokėsi ir suposi ant kėdės.

Silvestra Pilkutė. Debesys

Debesys panašūs į pūkus. Žinau, banaliau ir nepasakysi, betgi jie išties kaip plunksnos. Tiek žvelgiant iš apačios, tiek iš viršaus ar šonų. Kartais bandau įsivaizduoti tą, kas pirmas sugalvojo tokį palyginimą.

Gediminas Cibulskis. Gaminame lietų

Tėvai pasakojo, kad būdamas visai mažas neskirdavau tikrų daiktų nuo jų atvaizdo. Su filosofine nuostaba ilgai ilgai čiupinėdavau klijuotę, bet niekaip nesuprasdavau, kodėl ant jos pavaizduotų obuolių negalima atsikąsti dygstančiais dantų ledkalniukais. Ilgiau mano dėmesį patraukdavo tik lietus. Lyg per miglą prisimenu (arba pradėjau „prisiminti“

Orestas Razumas. Smūgis

Kiek kartų Pijus spiria kamuolį, tiek šis nepakyla nuo žemės. Nenurieda iki vartų. Balta „Realo“ maikutė, septintas numeris, paplyšę šortai, mano seni bucai. Kojas praskėtęs kaip Ronaldo. Tik spiria kaip lietuvis. Neklauso. Kuria pasakas, kaip viso pasaulio klubai jo nori, kaip paskutinę akimirką įmuša pendelį, kaip visi skanduoja jo vardą. Mažvaikis.