Labiausiai Silvai jo gyvenimas patinka nuo 17.00 iki 18 valandos ir 30 minučių. Tada jis neskubėdamas eina namų link, užsuka „Pas Jefimą“ ir išgeria savo tris bokalus alaus. Bet visai ne dėl alaus Silvai jo gyvenimas patinka nuo 17 valandos iki 18.30. Silva jau seniai pastebėjo, kad dažniausiai būtent tuo metu jį aplanko įvairiausios mintys ir idėjos.

O kada gi daugiau? Darbe Silva laksto paskui paštą arba klauso viršininko nurodymų. Namuose reikia klausyti Zosytės, kaip ji per dieną nusiplūkė arba kaip jai vėl pilvą skauda, o daktarai vis nieko neranda ir neranda. Lašinių mažiau valgyk, sako jai daktarai. O tai ką jai valgyti? Gal tas sasyskas, kur parduotuvėje guli?

Silva į parduotuvę beveik nevaikšto, užtat  beveik kasdien užsuka „Pas Jefimą“. Jau daug metų.

Tiesa, anais laikais Jefimo smuklė kitaip vadinosi… Kažkokia tai puta… Alaus puta? Ne–e… Pieno? Gal kraujo?

– Klausyk, Jefimai! – vos peržengęs slenkstį, paklausė paštininkas. – O kaip tavo smuklė vadinosi anais laikais, kol dar nebuvo tavo?

– Apynėlis.

– Va, po perkūnais! Apynėlis! O aš einu ir galvoju – kažkokia tai puta? Kodėl man ta puta galvoj išliko?

– Todėl, kad geras alus visada putoja! – smuklininkas kaukštelėjo bokalo dugnu į baro stalviršį: – Į sveikatytę!

Geras tas Jefimas!

O kiek buvo diskusijų!

Tą „Apynėlį“ Jefimas nusipirko dar tada, kai viskas tik prasidėjo ir laikraščiai ėmė burnoti prieš valdžią. Jefimas tada nuėjo pas miesto merą…

Ne… Ir tas tada kažkaip kitaip vadinosi?..

– O klausyk, Jefimai! O kaip anais laikais va toks pareigūnas, kaip dabar mūsų miestelio meras, vadinosi?

– Sekretorius. Komunistų partijos Kakalio rajono komiteto pirmasis sekretorius!

Kaip tu čia gali tokį pavadinimą atsiminti? Žmonės tai jį tiesiog Burbulu vadindavo.

Tai va, – nuėjo tada Jefimas pas tą Burbulą ir sako:

– Noriu pirkti „Apynėlį“.

Jam ir pardavė.

O bobos tuoj ėmė šnypšti: girdi, kodėl jam? Kodėl ne anam? Jefimas ir taip tų pinigų prisikrovė „Apynėlyje“ alų belaistydamas ir mūsų vyrus apgaudinėdamas. O tai iš kur gi daugiau tokią sumą ištraukė!? Kitos sakė, kad dėdė iš Amerikos atsiuntė. Dar trečios kalbėjo, girdi, Jefimas į smuklę įleis tik apsirėdžius frakais ir balinėmis sukniomis.

Durnos visai!

O šventa Aldona – dar gražiau! Su savo davatkom pasigamino tokius transparantus, nuėjo po Burbulo langais ir šaukė:

– Neleisime girdyti lietuvių tautos!

Argi tokios ką nors išmano apie alų?

Va, dabar prašom: trys bokalai – du euriukai! Nors vienas bokalas kainuoja vieną eurą. Ta pati tvarka ir prie lito buvo.

O kodėl Silvai pigiau? O todėl, kad nuolatinis klientas!

Lankstus tas Jefimas… Kaip diena – taip papildomas bokaliukas! O Zosytė iki šiol nieko net neįtaria!..

Ne toks jau durnas tas Silva, kaip kiti šneka.

Ką šneka?

Nu, atseit, nebūtų Silva durnas, tai seniai mirusio pašto inspektoriaus kėdėj sėdėtų!..

O Zosytė irgi nenurimsta:

– Tai ko tu žiopsai? – mykia. – Ta kėdė amžinai nebus tuščia – kišk savo šikną! Algą didesnę gausim…

Aha!..

Oi, kokie visi protingi!..

Dar neaišku, nuo ko tas inspektorius numirė!

Va! Gretimo miestelio pašto inspektorius, – prieš kokius dešimt metų, – irgi numirė! Irgi labai panašaus amžiaus buvo! Ir netgi svėrė labai panašiai, nes Silva abiejų karstus nešė ir galvojo, kad nusipenėję kaip paršai, atleiskjamviešpatie!..

O be to, inspektoriui pagal pareigas priklauso su pašto viršininku per pietų pertrauką žaisti šachmatais. Taigi Silva laimėtų! O tas kirvis burbuliuotų po to visą popietę…

Ne… Ačiū… Silvos šiknai labai gerai tinka ir dviračio sėdynė, o inspektoriaus kėdei tikrai atsiras storesnis užpakalis.

Nors ta buhalterė tai visai simpatiška moteriškė… Anądien nei iš šio, nei iš to klausia:

– Kaip tavo Zosytė gyvena?

Kaip gyvena, kaip gyvena? Vaikus prižiūri… Pilvu vis skundžiasi… Viskas tvarkoj, o ką?

– Nieko… – nusišypsojo ji visai nebuhalteriškai. – Perduok linkėjimus!

Ir ko ji staiga? Supaisysi…

Arba tada, kai Silva jai nuo viršutinės lentynos tokią dėžę nukėlė:

– Tu visai nieko būtum…

– Kaip tai… „būčiau“? – nesuprato Silva.

– Na, būtum… Mėnulio šviesoj… Bet miestelis per mažas… Supranti?..

Nu nieko sau! Miestelis jai mažas! Palakstytų ji kasdien po kelis kartus nuo vieno galo iki kito!..

Silva nesuprato. Ir kuo čia dėtas tas Mėnulis?

Ai, jam ir taip gerai! Silva buvo laimingas žmogus ir iš savo santaupų užsisakė dar vieną papildomą bokalą.

Nors amerikonai vieninteliai vaikščiojo Mėnulyje, bet Silvai tai nebuvo jokia naujiena. Paprastai jau nuo ketvirto bokalo jis su Mėnuliu gali bendrauti ir be jų.

Ką ten tie amerikonai! Va, kapinių sargas Motiejus, pasakojo, anais metais atvažiavo vienas toks į jo kapines savo giminaičių aplankyti. Tai tas amerikonas ir sako Motiejui:

– Tokį ir tokį kapą man prašau parodyti.

Motiejus nuvedė. Parodė. Va, čia, sako, guli toks ir toks. Betono kryžius aptrupėjęs, užrašų nelikę…

– O kodėl tu žinoti, – klausia amerikonas, – kad čia toks ir toks gulėti?

– O koks gi kitoks čia gulėti? – paaiškino Motiejus. – Žiūrėk! Ant visų paminklų užrašai yra, o tokio ir tokio – nėra! Vadinasi, jis gulėti čia!

– O gal jis kitose kapinėse palaidoti?

– Tai ko tu čia galvą man kvaršinti? – nusispjovė Motiejus.

Amerikonai, mat! Jie po Mėnulį laipioja, o nežino, kur giminaičiai palaidoti! Ką čia ir kalbėti!..

Bet pinigų davė. Davė Motiejui tų savo dolerių ir paprašė sutvarkyti kapą:

– Čia ir tau liks. – patikino.

Motiejus viską labai gražiai sutvarkė ir užsakė tokį paminklą, kokio Kakalyje dar niekas neturi.

Kitais matais amerikonas vėl žadėjo atvažiuoti. Jam čia labai patiko. Sakė, gulsis šalia.

– Tai gerai! Aš tau duobę už dyką iškasiu!

– Cha, cha! – amerikonas patapšnojo Motiejui per petį. – Geras pokštas!

O juk Motiejus visai rimtai!

Nesupranta tie amerikonai… Juolab, kad už pusmečio jį atvežė. Karste. Motiejus duobę iškasė. Ir užkasė. Ir kryžių ant kauburėlio lopetos kotu įspaudė.

Va, tau ir pokštas…

Bet ką čia vis Motiejus ir Motiejus…

Štai – Ieva – visai kitas reikalas!

Ji kartais aplanko Motiejų. Silva pats matė tada, kai telegramą jam atnešė. Tą pačią, nuo amerikono.

Bobos jau seniai Kakalyje šnypščia, kad, atseit, Motiejus ir Ieva… Bobos ją vadina pasileidusia, o Silvai ji atrodo labai graži ir miela… O ta jos prisirpusi krūtinė!.. Atrodo, tuoj ims ir iššoks, kaip ir Silvos akys ant kaktos iššoko tada… kai telegramą atnešė…

Bobos dar šnypščia, kad Ieva ir su kitais…

Daug jos išmano!? Joms kiekviena gražesnė mergina yra pasileidusi, nes pavydi!..

Ir vyrai joms visada užkliūva! Ne ten pasižiūrėjai! Ne taip nusišypsojai! Ko čia seilę varvini?

Tarsi nuo to pasižiūrėjimo, galėtų kas nors pasikeisti?

Gerai būtų!..

Bet Silva – ne toks! Jis tik į savo Zosytę žiūri! Nebent, ką nors netyčia tarnybos vedinas pamato, kaip tada… pro Motiejaus langą… O specialiai, tai niekad niekur nė su kuo!

Ir kam jam?

Jis turi Zosytę.

Jam užtenka.

O Motiejus turi Ievą.

Jam gerai.