Be pavadinimo …varpai… primena… laisvės… kainą. Jonas Nekrašius. – „L. rytas“, 1993, Nr. 30 aš laisvas laisvas aš šviesus! ir trykšta iš gerklės balti balandžiai! tačiau sugirgžda širdyje staiga kažkas kažkas kažkas gal juosvas varpas ąžuolan įkeltas: – jis kaltas,
1.
iš pageltusių knygų
angelų ir varpelių kolekcijų
gynybos tvirtovių ir tylos bokštų
sugrįžta mūs praeitys – – –
jos it eldijos
putojančiame vandenyne
su piranijų grybšniais
Nesuprantu, kaip galėjau paklysti. Visada maniau, kad pažįstu šį mišką. —– Tirštėjantys vakaro šešėliai palengva pasiglemžia šviesesnius plotus. Tai šen, tai ten nuo samanų galvas kelia tamsūs žvėrių siluetai. Viliuosi, kad tai tik fantomai, tačiau palengva užvaldantis nerimas vis verčia dairytis dažniau. Retkarčiais net slenku
Kai lyja, atrodo, kad pasaulyje lieka tik du garsai: lietaus lašų barbenimas tau į lietpaltį ir skubios pagalbos tarnybos sirenos. Nežinia, kuris labiau užgožia kurį. Niekas nebedzingsi dviračių skambučiais, pro dešinį petį nebepraūžia paspirtukai ir nesukelia tau miokardo infarkto, nebėra Maltos bišonų, vizginančių uodegėles ir viliojančių paglostyti. Tik vienas kitas bėgikas šlepsi asfaltu, apsirengęs kažką, kas po smarkios liūties jau primena košelieną, o ne sportinį kostiumą.
Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo.