Planeta vadinosi BDSM, ir man tai iškart nepatiko. Nieko gero nelauk iš planetos, kurios pavadinime nėra nė vienos balsės. Bet darbas yra darbas. Taigi susėdome By-Ku-Ku-9 posėdžių salėje, ir Dziundzabelis paaiškino situaciją.
Šiaulių, Šiaulių krašto apylinkių geografinės ir istorinės savybės reflektuojamos literatūros kūriniuose. Bazilionai, Rėkyva, Ginkūnai, Talša – išvaikščiota, išplaukiota valtimis. Gegužės mėnuo primena kelionę pėsčiomis po Kurtuvėnų apylinkes su bendraklasiais, su klasės auklėtoju lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Vitoldu Švickiu.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.
Paliegęs, svetimšališkas kūnas muistosi ant kietų betoninių grindų. Svetimšališkas aplinkai, net tarsi sau.
Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą pirmadienio aušatį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai sutraukia pagurklius – vėsta. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška puse. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia trisdešimt penkis kartus į kairę, į dešinę – nebraukia.
Tradiciškai pasakojimas būna pradedamas gamtos, atmosferos reiškinių ir vietos bei laiko aprašymais. Kaip pavyzdžiui: vėlų sekmadienio vakarą, kai rudenio saulė jau seniai nusileido, o mėnuo dar nespėjo prasibrauti pro tankius debesis, nuošalioje kaimo sodyboje, stūksančioje šimtamečių liepų paunksmėje ir t.t.