Turbūt pristatant leidinį derėtų skelbti vienokią ar kitokią revoliuciją, dėstyti naują estetinę programą, pažadėti užkamšyti vieną ar kitą kultūrinės barikados spragą, pranešti apie energija trykštančių genijų grupuotės, kuri netrukus nušluos sau nuo kelio šių laikų maironius, įkūrimą. Bet ne, viso to nebus.

Rengiant šį leidinį tenka susidurti su daug įvairių autorių ir beveik visi jie anksčiau ar vėliau užduoda klausimą: kodėl apskritai tai darote? Galimų atsakymų daug ir visi jie įtikinami. Bet pats teisingiausias iš jų labai paprastas: ogi šiaip sau.

Kiekvienas žmogus ir bendruomenė turi mėgstamiausią istoriją – anekdotą, sakmę, mitą ar epizodą iš šventraščio, – kuri geriausiai atspindi jų pasaulėžiūrą. „Rankų“ ideologijos ištakos turbūt slypi Plutarcho „Biografijose“, konkrečiai – skirtojoje Aleksandrui Makedoniečiui:

„Graikai susirinko prie Istmo ir nutarė su Aleksandru žygiuoti prieš persus. Aleksandras buvo paskelbtas žygio vadu. Daug valstybės žmonių ir filosofų atėjo jo sutikti ir pasveikinti. Karalius tikėjosi, kad taip padarysiąs ir Diogenas Sinopietis, kuris tada gyveno Korinte. Kadangi filosofas, nesukdamas galvos dėl Aleksandro, ramiai sau gyveno Kranėjuje, jis pats nuvyko pas Diogeną. Diogenas gulėjo prieš saulę. Pamatęs tiek žmonių ateinant, filosofas kilstelėjo ir pažiūrėjo į Aleksandrą. Karalius jį pasveikino ir paklausė, ar jam ko nors nereikią. „Pasitrauk nors kiek nuo saulės“, – atsakė filosofas.“

Taigi jokios doktrinos, koncepcijos ar tikslo neskelbiame, nekviečiame daryti revoliucijų ir mesti iššūkio tradicijoms, klasikai ar hierarchijoms.

Tik kviečiame patogiai įsitaisyti prieš saulutę su „Rankomis“ rankose ir jaukiai padrybsoti.

Ir jeigu pas mus ateitų koks nors pasaulio užkariautojas ir paklaustų, ar mums nieko nereikia, tiesiog tingiai pasikasykime papilvę ir paprašykime neužstoti saulės.

Ir tebūnie tai mūsų estetinė programa.