Nė velnio man nerūpi susikalbėjimo galimybė ir dialogas tarp žmonių. Geriau jie išvis nesikalbėtų. Juk visos blogybės prasideda nuo liežuvio. Tarkim, žmonės negalėtų kalbėti. Kaip žuvys. Ar daug jos kariauja tarpusavyje? Kiek stebėjau, ne.
Lionia Iljičiuks: Drauge, kadaise buvai aktyvi rašykė. Kaip prisimeni tuos laikus? Ką smagu prisiminti? Ką nelabai? Indrė: Gerai pagalvojus, reikėtų pasukti laiko mašinos raktelį ir nusikelti kokius keturiolika metų atgalios… Dar į mokyklos laikus… Tuomečiai rašykai buvo gera pramoga, proga pasitikrinti ir galimybė surasti bendraminčių,
Taigi, draugai, redaktoriaus žodis… Padėkos paprastai sakomos pabaigoje, bet aš pradėsiu kaip tik nuo jų. Pirmiausia ačiū redakcijos nariams, ypač Godai, Gretai, Kęstučiui ir Raimundui be jų šis leidinys turbūt būtų tik nedarni žmogaus-orkestro, kaip neseniai buvau pavadintas, kakofonija. Taip pat ačiū Kopetėlėms, kurių padedamas