Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.
pudroje, kurią jos tepa ant veido,
yra šaukštas iš šūdų krūvos.
tame aromate nei taurėj tarp raudonų nagų
nėra jokio femme fatale –
Kad ir kaip banaliai skambėtų, pirmiausia turi įtikti pačiam sau, o paskui jau galvoti apie auditoriją, bet taip pat ne per įtikimo prizmę. Kaip bežiūrėsi, literatūrinio teksto pamatas yra autoriaus asmenybė, o prisitaikymo atveju tavo individualumas turbūt pasimestų ir taptum tiesiog bandelių kepėju.
„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės.
Tarp skirtingų pasaulių kartais būna dideli plyšiai. Vieni vos keleto milimetrų pločio, kiti – siekiantys milijardus šviesmečių. Jie pasitaiko pačių įvairiausių formų. Kalba pernelyg ribota, kad būtų galima kažką tikro apie juos pasakyti. Užtenka žinoti apie jų egzistavimą. Atstumas – realiatyvi sąvoka. Įveikti keletą šviesmečių gali užtrukti trumpiau nei vieną milimetrą.
– Ar debesys turi skonį? – nutaikiusi progą, Maja pašnibždom paklausė brolio. – Skonį? Dėl skonio nežinau, bet geriau jų nevalgyk, – visažinio tonu paaiškino Gvidas. – Kodėl nevalgyti? – sukluso sesytė. – Supranti, tie debesys išgaruoja iš prūdų ir balų. O ten ir sliekų,
tyloje
kur nėra nieko
net nieko
užrašyto tarp linijų
gyvenimo
pirštais nuo stalviršio
braukdami palietą vandenį
žiūrime viens į kitą
jeigu kada užsikrėstum
s mėliu, dėlėm ar pavienėm
sutemom byrančiom slėniais
eičiau tavęs pasiimti
Galėjo suprasti ir anksčiau, mąstė jie. Dar vestuvėse kartu su fejerverkais sproginėjo žlugimą pranašaujantys ženklai. Tiek Vytas, tiek Eglė prisiminė, kaip girti svečiai vos nepakorė piršlio. Jie taip entuziastingai puolė žaisti kartuves, kad vargšas piršlys turėjo panaudoti visą jėgą ir keliems egzekutoriams iškaršti kailį. Šie, tiesa, pasirodė ne tik įkyrūs, bet ir žiaurūs, tad keršto dėlei nusprendė karti iki „nelaimingos pabaigos“. Žinoma, ženklas buvo ir atvykusi policija, ir draskančios širdį žmonų raudos, kai kerštautojus vežė į areštinę.
tu padarei mane silpną
mano kūną it paralyžiuotą lėlę
apsigyvenai ilgam
mama sakė nusiprausk
ak mano mielas žaizdų
nenuplaus