Cornelius Villerouge. Eilėraščiai
estetiškai bandau
kalbos padargаis
save apgauti ir sugauti
pabėgusį ir
pasislėpusį rytojaus Vaizdą
estetiškai bandau
kalbos padargаis
save apgauti ir sugauti
pabėgusį ir
pasislėpusį rytojaus Vaizdą
Sekmadienis.
Varpai.
Nulinguojančios judų nugaros.
Vargo pelės
Krebžda mediniuose klauptuose,
Krenkši, kosčioja,
Šaudo akutėmis.
vis ieškau to
kurio trokšta mano širdis
skambinu telefonu
neatsiliepia
negaliu pagauti
jokiais jutiminiais prietaisais
sureaguoja ne tie impulsai
o ar klausė kas paukščių ar jie nori skraidyti
ar liūdėjo prie aido ant puodelio parimusio
ar žaizda vis dar sulpia kur tikrovė sudygo
nei tavęs nei manęs niekada neraminusi
Anuomet
kai Dievas Ganytojas
dar neganė savo kaimenės
kai Žaliakalnis
skendėjo veidmainystėje
o žmonės
nepažinojo greitosios pagalbos mašinų
buvo daug paprasčiau
vienatvė – kalbėjimas su savimi, vienatvei nesvarbu, kur esi: celėje ar dykumoje, jai visur erdvu…
žodžiai sutrūkę tik mintys nedalomos lediniame balkono stalčiuje dangaus uolienos užgriūva tarytum Dievo abitas ir aš jau
tik raidė epitafijoj
Kodėl rašomi eilėraščiai 2022 m.? Tikrai ne dėl to, kad pragyventum iš poezijos. Kapitalizmas yra pragaras, kuriame arba gamini pakuotę, arba tave supakuoja, o geras eilėraštis yra: pisau, pisau, pisau TAI.
nesinori
pabaigti
padėsiu kablelį
jau naktis
o jautru lyg
auštų rytas.
pamiršk ją, sakau tau, vieną dieną ir tu galėsi vienas su savimi pabūti
nors kartą patys sau narcizais pabūkim