Dolce far niente arba balta vėliava

po raganių arkom
baltos skepetos džiūsta
supuosi vytelių krėsle
o kojos sumerktos balėjoj
improvizuotas dolce far niente

Prasta žmona

taip ir neišmokau vakuoti
nesurinkau giminės receptų
savo nesukūriau
nė vieno „aš tai dar vyšnių lapų įdedu“

Būk graži iš tikrųjų

ar daug tuščių kiautų
vaikščiojančių mano pasaulio gatvėm?

ką matai, sutikęs kitą?
ar mes tik kūnai vienas kito akyse?
ar mes vis dar vienas kitam tik kūnai?

išmokau tylėti
tylą paversti raidėmis
užmerkti akis
ir žvilgsnį kreipti vidun
išmokau
kiek daug išmokau
ir vis nespėju sutilpti
į kintančius
„būk graži iš tikrųjų“ standartus

—

berniukai
gyvenę pasakų pilyse
apkaišyti puriom pagalvėm
mamų nuglostytais plaukais
lakstę tarp garažų
mosuodami mediniais šautuvais
klimpę tepalu smirdančioj tešloj
kilnoję mums sijonus
„su pavasariu!“

jie krenta

berniukai iš pasakų pilių
krenta dar nespėjus lapkričiui ateiti

pjūtis rugpjūčio

Sielų ganytojai

vedlių mesijų mokytojų
išmintim pasiramstę
nemokšiškai žirgliojam per gyvenimą
nuo jų įžvalgų
mūsų sielos paklydo
kaip svetimos avys

—

tai visgi tu teisus

aš
mylėt
nemoku

sušokau iki nieko tango batelius
batuotas katinas
laižosi leteną
ūsus
patenkintas
o aš paniurus
nes visgi tu teisus
mano laimei

reikia tango
batų

—

ežero akys užšalo
pačiūžų peiliais
drožiu paviršių
čia toks madingas menas
tavo vardą išraižyt ežere

—

man rodos kapsintys lašai
nepratašys akmens
bevaisis jų kapojimas grasina
tylą manyje įskelti

o aš tyliu
tyliu

kas dar ateis mane pamokyt
prasmės
kaip peiliais ribas brėžti

nemato su akidangčiais –
tušti narvai
o paukščių ten juk niekada nebuvo
tik trupiniai

bet aš tyliu
tyliu
teisuolių nieks nemėgsta
nors ne iš jų esu
tikiuosi
ir pamėgtai man nesinori būt
aš tik norėjau kiek romantizuot gyvenimą
netapti cinike
greta kitų nepratašytų akmenų

albufeira

nesimiega
daug naktų
vėsių šilkų
kokone susisupus
išlaukiu paryčio
tada bėgte
kartu su saule
vandenyno link
o pakeliui
rytinis hello
iš portugališkos
papūgos
snapo
ji moka ir daugiauvis pakalbam
kai pasirodo
laukinio
narvo
grotose
viso
mokės sakyt
ir atsisveikins
man išvykstant