Dilemos pasaulis: tarp juslinio slam’o ir rėkiančių stygų

Kaip apibūdintum save ir savo kūrybą žmonėms, kurie tavęs dar nežino?

Esu Emilija Dilnikaitė, 25 metų, gimusi ir augusi Vilniuje. Baigiau Vilniaus Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o po jos išvykau į Londoną Vestminsterio universitete studijuoti mados vadybos. Galiausiai grįžusi namo, nusprendžiau savo jėgas išbandyti Vilniaus Dailės akademijoje, studijuodama mados dizainą. Lietuvoje vis savęs ieškojau: išbandžiau rūbų siuvimą ir dizainą, tapybą, įvairias meno formas, kol galiausiai likimas mane atvedė į muzikos kelią.

Mano sceninis vardas Dilema susideda iš mano vardo ir pavardės santrumpų. Jis atspindi mano neapibrėžtumą: esu kaip galvosūkis, paradigma – iki galo neatrasta dėlionė, kuri kiekvieną dieną įgyja vis naują detalę ir vis labiau ryškėja, vis labiau tobulėja. Savo kūrybą pozicionuoju kaip Yin ir Yang principo dualizmą. Labai mėgstu savo kūryboje sugretinti du visiškai nesutampančius dalykus. Šiuo atveju greitinu slemo poeziją ir roko muziką, taip pat savo moterišką balsą su trankiais skambesiais. Pati mano kūryba yra kelionė, į kurią aš kviečiu kiekvieną – pamatyti, kaip pamažu vis labiau tampu savimi, vis labiau atsiskleidžiu ir esu pasinėrusi į kelią, kuris veda autentiškumo ir pilnatvės link. Kviečiu žmones prisidėti prie šio fenomeno: iš neapibrėžtumo į apibrėžtumą.

Kada pirmą kartą suvokei, kad tavo balsas žmonėms gali būti įdomu klausytis?

Suvokimas, kad turiu ką pasakyti, atėjo, kai buvau dvidešimt trejų. Tada pradėjau rašyti slemo poeziją ir dalyvauti slemo poezijos konkursuose „Perone“, Vilniuje. Gyvenime pasiekiau tokį tašką, kai viduje buvo prikaupusi labai daug skausmo – reikėjo jį kažkaip išleisti. Rašiau, rašiau, rašiau, o tada pagalvojau sau: „Pala, man čia dar ir rimuojasi!“

Supratau, jog reikia kažką su tuo daryti: jeigu slemo poeziją galiu kurti, turbūt galiu ir dainų tekstus rašyti? Tais pačiais metais žaidžiau savo telefonu, eksperimentuodama įrašinėjau savo niūniavimą ir daineles. Tada dar DJ’inau. Vieną dieną kilo mintis pabandyti savo įrašytus vokalus uždėti ant vieno DJ gabalo. Ten buvo viskas primityvu, bet man labai patiko. Ir tiesa, kad iki šiol „Spotify“ galima rasti tą mano pirmąjį pasibandymą. Perklausius dainos, pagalvojau sau: „gerai skamba“. Paskui viskas pamažu
susidėliojo į bendrą dėlionę: dabar jau matau platesnį ir didesnį vaizdą to, kas atvedė mane prie viso šito, kame dabar esu. Slemo poezija labai padėjo pradėti ir žengti pirmą žingsnį šioje kelionėje.

Koks tekstas yra labiausiai tu?

Priežastis
Save pažint
Juodą pelėsį
Sunaikint
Priežastis
Tu esi
Netylėti
Jei pirštai basi
Išvados išvaduos
Užkurta ugnis
Širdyje be perstojo alsuos
Sąšaukos sušukos
Žiežirbos pasąmonės
Tos meilės nekaltos

Mane geriausiai atspindi toks trumpas žodžių rinkinys, kadangi gyvenime esu perėjusi per labai daug purvo, mokiausi išplėšti iš savęs tuos visus juodulius, kalkes ir pelėsius.

Kaip manai, ar kūryboje esi labiau rokerė, ar poetė?

Kūryboje esu labiau poetė – kovos poetė, gyvenimo poetė. Tai mano gyvenimo požiūris, nes poezija gali būti esminė žmogaus egzistencijos filosofija ir jos būdas. Apskritai, man mano gyvenimas yra tikra poezija. Dėl to aš mėgstu save vadinti „maroziuke romantike“. Jeigu nebūčiau rokerė, susirasčiau kokį kitą trankų žanrą. Nesu prisirišusi prie vieno muzikos stiliaus – visiškai ne. Visai norėčiau išbandyti ir kitokių muzikos žanrų, nes labai mėgstu eksperimentuoti. Nestoviu viename amplua.

Kokia buvo didžiausia nesąmonė, kurią padarei, kad būtum pastebėta?

Dalyvavau LNK projekte „Nusirenk“ ir ten, vilkėdama vien apatiniais, lovoje, turėjau romantiškai susipažinti su man atrinkta mergina, o paskui ir su vaikinu. Dėl to mane labai daug žmonių pradėjo atpažinti gatvėje. Ne dėl tų dalykų, dėl kurių aš nenorėčiau būti atpažinta. Tai buvo labai nemalonu, visus metus dėl to jaučiau kaltę ir didžiulę gėdą.

Ar galima būti geru atlikėju ar rašytoju, jei gyvenime nesi išgyvenęs tikro skausmo?

Ne, paviršutiniški išgyvenimai lemia paviršutiniškus tekstus. Jei neįlįsi į savo vidinę gilumą, tai kaip tuomet pasieksi kūrybinę autentiką? Tai tiesiog neįmanoma. Iš muzikos tekstų labai matyti, kiek atlikėjas yra išgyvenęs nuoskaudų ar kiek gyvenimo pamokų jis yra išėjęs. Jeigu nori būti autentišku, sau ištikimu, originaliu ir net gal sėkmingu atlikėju ir rašytoju – turi būti išgyvenęs tikrą skausmą, nes kitaip tai yra užverti vartai. Jeigu žmogus klausosi mano muzikos ir jam kažkas viduje sukirba arba iškyla kažkokios asociacijos, mintys, mato tam tikrus peizažus, vizualus – mano tikslas pasiektas. Aš savo darbu noriu budinti žmones. Budinti jausti ir nebijoti išjausti.

Kokiomis temomis nerašytum?

Man yra svarbu, kad vaikai galėtų klausytis mano dainų ir tekstų. Ten neturėtų būti keiksmažodžių. Taip pat narkotikai, seksas, nebent tai būtų paslėpta metaforomis. Man svarbu, kad klausytojai negautų tiesiogiai žalingų žodžių ir minčių: tai būtų net kalbėjimas apie mirtį iš raginimo pusės. Niekada savo tekstais nesakysiu: „Kaip aš noriu numirti, jūs irgi numirkit, būkime visi depresyvūs!“ Galima dainuoti apie skausmą ir kančią, bet nereikia to propaguoti. Anksčiau klausydavausi dainų apie narkotikus, savižudybę ir mirtį – nesuprasdama, jog tai veikia mane pasąmoningai. Kol galiausiai, būdama septyniolikos, atsistojau prie Šilo tilto, pasiruošusi šokti žemyn.

Ar esi parašiusi eilėraštį arba dainą vien tam, kad kažkam įkąstum?

Žinoma! Visų pirma, alfonsams. Jie lyg dėlės, kurios prisisiurbusios naudojasi moterimis. Skyriau tekstą vyrams, kurie moteris vadina „patelėmis“. Ypač norėdavau įkąsti tiems labai populiariems reperiams, kurie neturi jokios pagarbos moterims. „Prisimink, kas tave pagimdė, ar vyras, ar moteris.“

Taip pat ir asmeniškai esu bandžiusi įkąsti: savo buvusiai panelei. Iš neapykantos, iš tuo metu neišdirbtų vidinių traumų ir nuoskaudų dėl neištikimybės. Pamenu, parašiau labai piktą dainą, tikrai nepagailėjau piktų žodžių.

Ėmė ėmė ir užėmė
Tik imkit mane ir skaitykit
Išganykit
Kaip pasiklydusią avelę
Nusmurgusią patelę
Prasiplėšiau pakelį
Viduj prizas:
„Ačiū, kad perki“

Jei galėtum susipykti su bet kuriuo Lietuvos atlikėju viešai ir padaryti didžiulį skandalą, ką rinktumeisi ir kodėl?

Norėčiau susipykti su Alina Orlova, nes mes tada galiausiai padarytume spektaklį, kuriame „nužudytume“ viena kitą ir vietoje kraujo visur lietųsi vynas. Būtų toks kaip ir susipykimas, bet taip pat ir meninė instaliacija.

Kaip įsivaizduoji savo heiterius? Kas jie ir kaip atrodo?

Kalbant su humoru: jie vartoja labai daug narkotikų. Pučia labai daug žolės. Galbūt negerbia savo mamų. Nedaro namų darbų. Nepakankamai dažnai plauna galvą ir neišsivėdina savo kambario, nes dar gyvena pas mamą (juokiasi). Iš tiesų taip sakau, kadangi kai pati buvau tokios stadijos, savęs nekenčiau labiausiai.

Ar pati kada galvojai, kad tavo tekstai yra visiškas šūdas?

Taip, tikrai yra buvę – apie visus savo tekstus esu taip pagalvojusi: ir slemo, ir muzikos tekstus. Kai buvau 14–15 metų, rašiau dienoraštį, o kai po pusės metų perskaičiau savo mintis, man buvo taip gėda, kad jas dėsčiau taip padrikai. Nuo to laiko apskritai nustojau rašyti dienoraščius. Man labai nemalonu skaityti ar girdėti, ką kalbėjau ar rašiau prieš metus ar dvejus, nes jaučiuosi visiškai pasikeitusi. Tai iš esmės rodo mano progresą, bet kita vertus, susidurti su savo praeities „aš“ yra labai nemalonus jausmas. Todėl man visi praeities tekstai yra jau atgyventi, visiškas „cringe“.

Jei tavo tekstai būtų peizažas, ką mes matytume?

Tai būtų simbolizmo ir ekspresionizmo kratinys, kažkas tarp Čiurlionio, Michelio Basquiat ir René Magritte’o. Daug simbolikos, daug pasikartojančių ciklų, daug pasikartojančių ritmikų, bet kartu daug užslėptų minčių, užslėptų metaforų ir motyvų. (Emilija užsimerkia) Jūs matytumėte raudoną elnią, einantį ledu. Elnią ant ledinio ežero arba jūros, ir tas vandens šaltinis būtų gražiausios mėlynos spalvos. Įšalusio vandens spalvos, šviesiai lediškai mėlynos, maišytos su ryškiai raudona, nes lede atsispindi einantis raudonas elnias su raudonais ragais. Jis laikytų burnoje apelsiną, nes jis mėgsta būti saldžiai rūgštus.

Jeigu būtum uždaryta į bunkerį metams su trimis knygomis, trijų poetų kūryba ir trimis roko dievaičiais, ką pasirinktum?

Knygos: Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazas“. Kęstučio Navako „Lorelei: 50 meilės laiškų“. Labai mane įkvėpė. Tuo metu kiekvienas laiškas sinchroniškai sutapo su mano gyvenimu – tai buvo magiška. Bibliją, nes tai yra viena didelė astronominė knyga apie žvaigždynus, apie planetų išsidėstymus. Ją pasiimčiau dėl asmeninių spiritualistinių ir dvasingumo piežasčių.

Poezija: Vytauto Mačernio ir Kęstučio Navako.

Muzika: „Tokio Hotelׅ“, „Type O Negative“, „Mazzy Star“, Hope Sandoval.

Ačiū už pokalbį.

Paklausyti Dilemos kūrybos galima: https://www.youtube.com/@dilemadilemadilema

Kalbino Emilija Zino