Žiūriu į baltai apsirengusią naują slaugytoją. Sandra. Vyresnioji ją taip pristatė. Sandra man šypteli ir nusisukdama už ausies užsikiša plaukų sruogą. Stebiu, kaip ji prisėda prie stalo, ant kurio padėtas paskyrimų lapas. Atrodo, esu ją kažkur matęs, bet kartu jos veido bruožai nepažįstami. Stoviniuodamas kabinete ir čiupinėdamas prie atlapo prisegtą įlaminuotą darbo pažymėjimą, toliau į ją žiūriu. Ne itin graži. Stambi lenkta nosis, ant skruostų – apvalūs randeliai nuo buvusių spuogų. Plaukus irgi jau galėjo išsitrinkti. Niekaip nesuprantu, kur ji man matyta.

Tą naktinį budėjimą atveža dar vieną, vemiantį krauju. Paliepiu Sandrai išplauti jam skrandį ir, kad jau šiandien ne per daugiausia darbo, pasilieku palatoje laukti rezultatų. Ji ateina su kita slaugytoja. Rodos, kiek nerimauja, lyg tai būtų pirmas kartas, bet storas plastikinis zondas vikriai randa kelią į girtuoklėlio stemplę. Kai po visko vyriokas vėl atgauna galimybę šnekėti, nelietuviškais žodžiais iškeikia abi procedūroje dalyvavusias moteris. Sandra nieko nesako, tik kilsteli dešinį antakį ir pažiūri į žmogų žvilgsniu, kurį aš atpažįstu. Ofelija. Ofelija žiūrėdavo lygiai taip.

Su Sandra dirbame jau savaitę. Vis labiau esu tikras, jog neklystu. Dabar pastebiu ir daugiau smulkmenų. Jos šukuosena, kalbos tonas, net juokas. Viskas pernelyg panašu į Ofelijos. Nepanašus tik veidas. Ir amžius. Ofelija turėtų būti mano metų, o ta, kuri prisistato Sandra, atrodo dvidešimt kelerių. Vieną popietę – aš juk malonus bendradarbis – imu ją klausinėti. Iš kur kilusi, kas tėvai, kur mokėsi. Niekas neatitinka. Paklausiu tiesiai – ar ji nepažinojo Ofelijos. Papurto galvą. Bet aš jau netikiu.

Dirbame dvi savaites. Žinau, kad ji meluoja. Nesuprantu, kaip taip gali būti, bet esu įsitikinęs, kad Sandra yra Ofelija. Nesakau to garsiai, tačiau man atrodo, kad ji supranta, jog aš suprantu. Juk išties – kelios plastinės operacijos iš gražios keturiasdešimtmetės tikrai gali padaryti prasčiau atrodančią dvidešimtmetę. Kiek stambesnę ir, keista, žemesnę, bet tai irgi galima paaiškinti. Tačiau ką ji čia veikia? Ir kodėl dirba slaugytoja? Ofelija buvo kolegė chirurgė. Tol, kol jos neatleido. Žinau, kad dėl to ji kaltino mane, tik neprisiimčiau visos atsakomybės.

Viskas darosi aišku. Sandra, tiksliau Ofelija, nori su manimi susidoroti. Kaip kitaip paaiškinti tai, kas vyksta? Mano palatos pacientės po Sandros naktinės pamainos su manimi bendrauja akivaizdžiai atžariau. Lyg kas nors būtų joms prikalbėjęs apie mane blogų dalykų. Vyras iš dvidešimt septintos skundžiasi, kad visą naktį skaudėjo operacinį pjūvį, nes aš užmiršęs paskirti vaistus, o be mano įrašo slaugytojos nenorėjusios leisti. Aš atsinešu paskyrimus, norėdamas jam įrodyti, kad viskas įrašyta, bet kai atverčiu lapą, paskyrimai tušti. Tik aš puikiai prisimenu, kaip vakar rašiau. Prikišu popierių arčiau veido, prieinu prie lango, kur daugiau šviesos. Nė žymės. Žvilgteliu į dokumentinę dalį. Vardas ir pavardė užrašyti ne mano ranka. Rašysena Ofelijos. Pyktis užlieja akis ir krūtinę. Tai ji perrašė paskyrimus! Įdėjo naują lapą, o tą, kurį rašiau aš, sunaikino. To jau per daug. Pareikalauju slaugytojų, kad tučtuojau duotų man jos mobiliojo telefono numerį ir skambinu. Ji atsiliepia mieguistu balsu. O tada išsigąsta, kad skambinu. Nejau tikėjosi, kad nesuprasiu? Sakau, kad viską žinau ir neleisiu jai taip elgtis. Jei tai pasikartos, ir vėl su ja susidorosiu.

Ofelija su manim nebedirba. Vyresnioji buvo pasikvietusi mane pasiaiškinti. Piktinosi, kad pravirkdžiau gerą naują slaugytoją, kaltindamas ją nebūtais dalykais. Nesiaiškinau. Tai tarp mūsų su Ofelija. Dabar ir per budėjimus nebesusitinkame. Vis dėlto toliau jaučiu, kaip ji man kenkia. Atsargiai, po truputį, taip, kad aš neturėčiau kaip įrodyti. Tai nugirstu naują gandą, susijusį su manimi, tai pastebiu, kad kuris nors kolega ima manęs šalintis. Kai kartu eiti pietų atsisako net Algimantas, nebeištveriu ir klausiu, ko ji apie mane prikalbėjo. Jis ginasi. Sakosi su Sandra apskritai nebendravęs. Netikiu. Tada atvyksta mano daugkartinis pacientas. Turiu laisvą vienvietę palatą, bet jį paguldo pas kitą. Vyresnioji ginasi, kad žmogus pats norėjęs pas kitą gydytoją.

Su Sandra vėl susitinkame Naujųjų išvakarėse. Algimantas netikėtai susirgo ir manęs paprašė jį pakeisti. Neturėjau planų, todėl sutikau. Kodėl gi nepaminėti Naujųjų Metų darbe? Mano nuotaika netgi visai pakili, kol atėjęs į skyrių nepamatau jos. Ofelija taip pat nenudžiunga, mane išvydusi. Stengiuosi su ja nesusidurti. Tikiuosi, kad bus daugiau darbo operacinėje ir priėmime, o ne skyriuje.

Mano norai pildosi ir iš priėmimo į chirurgijos skyrių pareinu tik tada, kai iki metų pabaigos lieka vos kelios minutės. Čia tylu. Atrodo, visiems nusispjauti ta šventė. Bet vos tik taip pagalvoju, pradeda kaukti dvidešimt septintos palatos iškvietimo mygtukas. Iš koridoriaus galo matau, kaip greitu žingsniu į palatą skuba Ofelija. Kaip pranyksta už durų. Einu arčiau. Praeina kelios sekundės, bet signalas vis dar kaukia. Ofelija iššoka į koridorių.

– Gaivinimas! – surinka. Prasiveria budinčių slaugytojų kabineto durys, aš taip pat įeinu į palatą. Ji jau spaudo vyro krūtinę. Liepiu pasitraukti ir perimu gaivinimą. Sukomanduoju įpuolusiai slaugytojai atsinešti monitorių, Ofelijai – leisti adrenaliną. Nesuprantu, kas nutiko. Mirštantysis – mano pacientas, bet jis buvo planinis, sveikas, jaunas. Dvidešimt minučių. Gaivinimą jau perėmęs reanimatologas, jis dar vykdo algoritmą, bet vis žvalgosi į laikrodį. Dar po trijų minučių ištaria:

– Mirties laikas – nulis valandų, dvidešimt keturios minutės.

Tada pažvelgiu į metalinį Ofelijos padėkliuką su ampulių likučiais, pakeliu akis į jos pikdžiugišką veidą. Švysteli mintis, kad praleidau kažką svarbaus. Vėl žiūriu į padėkliuką jos rankose ir tarp adrenalino ampulių pamatau vieną kitokią. Etiketė raudonomis raidėmis. Kalis. Kalė! Puolu prie jos ir sugriebęs kaklą abiem rankom priremiu prie sienos.

– Tu jį nužudei! Kale tu! Tu manęs iš čia neišguisi, girdi. Aš žinau, ką tu darai, Ofelija!

Jos veidas mėlsta, jaučiu, kaip man į pečius kabinasi reanimatologo ir jo slaugytojos pirštai.

Tai, kas įvyksta vėliau, atsimenu kaip per sapną. Apsaugininką, policiją, psichiatrą. Jie įkišo mane į mano ligoninės psichiatrinį skyrių. Gal ir geriau, kad čia pat. Vis tiek kiti būtų išsiaiškinę, kas man nutiko. O čia jie mane pažinojo. Ir Ofeliją pažinojo. Galėjo apie ją su manimi pasikalbėti. Pabandyti įtikinti savo įvykių versija. Kad Sandra iš tiesų tebuvo Sandra.

Pamažu tai supratau ir aš. Ofelijos nebėra. Ji – mano praeitis. Ji nesiekia keršto, nesidarė plastinių operacijų ir nesidarbino slaugytoja vien tam, kad man pakenktų. Ofelija čia nebedirba jau daugiau kaip metus. Mudu jau seniai nebepalaikom santykių. Po to, kai aš, gerai pažįstamo psichiatro žodžiais, priverčiau ją išeiti iš darbo, taip sakant, „mobinau“. Netiesa. Tai ji mane „mobino“. Kai sužinojo, kad aš su ja nerimtai. O aš tik pasistengiau ją išguiti iš darbo. Juk jai pačiai turėjo būti geriau dirbti kur nors kitur, be manęs. Norėjau, kaip geriau. Išeidama ji mane prakeikė. Vėliau sužinojau, kad iškeliavo į kažkokią medicininę misiją užsienyje. Visada buvo nenormaliai idealistiška.

Praėjo metai, ir Naujuosius sutinku jau kitoje ligoninėje, kitame, mažesniame, provincijos chirurgijos skyriuje. Tikiuosi, kad jie nežino apie tai, kas nutiko. Tiesa mačiau, kaip keliese, man praėjus, šnabždėjosi, taigi turiu įtarimų, kad galbūt… Bet ne, aš tiesiog linkęs į paranoją. Taip psichiatrai nesakė, taip manau pats. Vis dar neturiu nieko geresnio už darbą ir nesugalvojau nieko geresnio, kaip ir šiuos metus sutikti ligoninėje. Bent jau atlyginimas bus geresnis. Naujųjų išvakarėse darbo nėra, skyrius pustuštis. Prieš dvyliktą išeinu parūkyti į balkoną gydytojų kabinete. Šiame miesteliūkštyje net fejerverkų beveik nešaudo. Dabar jaučiuosi toks vienišas.

O tada kažkas su cigarete rankoje palinksta šalia manęs.

– Tai su Naujais, – ištaria, ir man pasirodo, kad jos balsas labai girdėtas.