Neslėpsiu, mudu mėgome žaisti su ugnimi – Paulikas ir aš. Nedažnai, nedaug, atsargiai. Bent jau pradžioje tai būdavo tarsi nekaltas užsiėmimas, prasidedantis vieno degtuko brūkštelėjimu. Būdavo baisoka, bet kartu ir įdomu: ugnyje spragsi žolės kupstelis, sausų šakų ar šapelių krūvelė, lydosi nereikalingi smulkūs daikteliai, nyksta šiukšlės, kyla mūsų Azazela.

Ilgai pleškėti neleisdavome. Bent jau pradžioje. Krykštaudami tarsi vaikai šokdavom didžiųjų žarintojų šokį, trypdavom kojomis degantį plotelį, kad tik ugnis neišplistų. Taip buvo iš pradžių. Laikui bėgant šis nekaltas pomėgis virto manija ir paįvairindavo raudonomis spalvomis mūsų pilką, monotonišką kasdienybę. Galbūt todėl, jog kitaip nemokėdavome džiaugtis gyvenimu. Manėme, kad esame  nelaimingi, iš tiesų tokie ir buvome, nors, rodos, turėjome viską, ko galėjo reikėti neseniai mokyklą baigusiems jaunuoliams. Galų gale mums atrodė, kad ugnis mus padaro laimingesnius. Kuo didesni ugnimi liepsnodavo plotai, tuo didesnį darbą jausdavomės atlikę. Ir mažų degančių sausos žolės lopinėlių mums paprasčiausiai nebeužtekdavo. Kartu su šokančia ugnies liepsna mūsų kūnuose šuorais plūstelėdavo adrenalinas. Neramios, susijaudinusios piromanų širdys imdavo plakti greičiau, o plaučiai kvėpuoti tankiau. Vien ko vertas jausmas matyti, kaip silpna, mažytė degtuko liepsnelė virsta didžiule, visa apimančia ugnine gyvate, ryjančia viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ko vertas jausmas, kai dėl tavo vieno veiksmo, vieno degtuko brūkštelejimo ant kojų sukyla gaisrininkai, krusteli šalia gyvenantys žmonės… Degindavome dažniausiai užmiesčio teritorijose, laukuose, kur mažai gyvenamų namų. Kitaip tariant – mažiau akių. Vasario–kovo mėnesiai mums būdavo patys prasmingiausi.

Ši mūsų pramoga dažniausiai baigdavosi taip pat. Pasislėpę atokiau nuo gaisravietės stebėdavome Azazelą, taip vadinome dūmų kamuolius tolumoje. Palaukdavome gaisrininkų, pažiūrėdavome, kaip  sklaidosi Azazela, tada traukdavom namo. Didžiuodavomės, kad štai ši liepsna sukurta mūsų, didžiųjų žarintojų, todėl jautėmės esą šio pasaulio dalis, jautėmės galintys daug. Ir galėsiantys dar daugiau. Jautėmės esą pasaulio valdovai.

***

Vieną balandžio pradžios dieną, saulėtą ir šiltą, kuomet atrodė, jog mūsų deginimo sezonas jau turėjo būti pasibaigęs, susitikau su Pauliku. Tiesiog paplepėti, išlenkti vieną kitą skardinę alaus. Kadangi Paulikas neseniai buvo atsikraustęs į naujus namus, eidami pro mažai žinomą rajoną ieškojome kokio nors užkampio. Jo bendrabutis stovėjo visai greta apleistos ir varganos garažų teritorijos, tad iš esmės šis pastatas kartu su kitais trimis stovėjo, ko gero, vienoje iš labiausiai apleistų vietų mūsų mieste. Pro Pauliko kambario langus matėsi seni nebenaudojami sandėliai, apleistų garažų eilės, senas nusviręs karklas, išvertęs savo šaknis ir laukiantis paskutiniosios. Kiek tolėliau už garažų – nuošali, benamių okupuota laukymė.

Būtent šią atokią vietelę mes ir aptikome ilgai neklaidžioję. Šis, atrodytų, atskirtas nuo likusio pasaulio gamtos lopinėlis buvo iš visų pusių apsuptas krūmų, liaunų medelių, eglaičių – lyg tyčia taip apsaugotas nuo smalsių akių. Praeiviams, kurių ir taip šioje vietoje pasitaikydavo vos vienas kitas, ši slėpininga vieta buvo nematoma. Bomžai čia drąsiai galėjo temptis jiems būtinų rakandų, gabentis maisto atsargų, kurti savo tvirtoves, gyventi ir dėl nieko nesijaudinti. Pievelės vidury gulėjo vienas ant kito sumesti gelžbetoniniai blokai su kiaurymėmis, kuriuose vargdieniai turėjo įsirengę savo miegamuosius. Tos septynios landos iš tolo žvelgė į mus tarsi juodos tuščios grėsmingos akiduobės. Net iš čia buvo galima užuosti nuo jų sklindantį tvaiką. Niekas nejudėjo, niekas nešlamėjo, atrodė, nebuvo nė menkiausio vėjelio. Mus supo tyla. Tyla ir baugino. Bet aš jaučiau, kad štai čia ir dabar turiu būti, žinojau, jog šioje vietoje turime padaryti tai, apie ką abu galvojome. Žvilgtelėjau į draugą. Mudu su Pauliku supratome vienas kitą iš akių, kalbėti nereikėjo. Vos atėjus čia, kaip perkūnas iš giedro dangaus pokštelėjo galvose mintis, kad turim išvalyti šią prismirdusią vietovę, sudeginti ją ir tada ramiai stebėti Azazelą.

Patraukėme blokų link. Žengėme per nebenaudojamų daiktų šūsnį. Traukėme tenai, vedami neapaiškinamos jėgos, bijojome, bet kartu ir supratome, jog tai kai kas naujo, kai kas neatrasto ir nepatirto. Atrodė, šis baraklynas niekada nesibaigs. Trypėme senas knygas, traiškėme žaislus, alaus skardines, spardėm subliuškusias dviračių padangas, skynėmės kelią per rūbus, avalynę. Ir kol ėjom, niekaip neapleido jausmas, kad esam stebimi. Stebimi kažko ne iš čia. Kadaise močiutė man sakydavo, jog Dievas stebi kiekvieną mūsų žingsnį. Nežinau, kas tada mane apsėdo, bet tuo metu, artėdamas prie tikslo, būtent tai ir pajutau. Kai vėliau kalbėjau su Pauliku, jis prasitarė, kad irgi pajuto. Jautėme, kad mus kažkas mato, kažkas, nuo kieno žvilgsnio nepabėgsi, kažkas, nuo ko niekur nepasislėpsi. Gal mums taip atrodė dėl septynių grėsmingai artėjančių kiaurymių, o gal iš tiesų mus stebėjo dvi kur nors krūmuose pasislėpusios akys.

Be perstojo žvalgėmės. Vieną akimirką norėjau bėgti, tiesiog apsisukti ir bėgti. Atsisakyti savo užmačios. Bet jau stovint prie benamių guolių, tos nuojautos neliko nė kvapo.

Į nosį dvelktelėjo ne pats skaniausias kvapelis. Priešais betono luitus ant lentų buvo padėti indai. Metalinėje lėkštėje dar likęs kąsnelis šaltienos. Žinoma, delsėme: iš pradžių abejojau aš, po to Paulikas, bet žvilgsniais drąsinome vienas kitą. Padarysime gerą darbą, išvalysim šią teritoriją nuo gamtos teršėjų. O nuėję tolėliau galėsim, kaip visada, stebėti dūmus. Be to, laukymė nedidelė, aplinkui nėra didelių medžių, tik reti krūmokšniai. O ir padegtume tik blokų vidų, benamių landas, į juos sukrovę dalį jų turto. Todėl gerai apžiūrėjome visas šešias akeles, šakom pakrapštėme kiekvieną drabužių kupstelį, reikėjo įsitikinti, kad kur nors po apklotu nemiega girtas bedalis apšiurėlis. Ant vieno akmeninio karsto buvo gražiai padėta šiek tiek murzina senovinė vestuvinė suknelė. Atrodytų, padėta šitaip, kad išdžiūtų saulėje. Vienoj landoj aptikome kelis uogienės stiklainius, gražiai sudėtus ant čiužinio. Pasirodo, vienas betono luitas buvo skirtas drabužiams, kitas maisto atsargoms. Bomžai – rūšiuotojai? Įdomu. Kituose penkiuose vietos šeimininkai miegodavo. Kažin ar dar bemiegos. Bet šiuo metu jų nebuvo. Viena anga netgi buvo uždengta užuolaidėlėmis. Paulikas nusprendė, jog laukymės gyventojai turėtų grįžti vakare, prisprogę, vos pavilkdami kojas, tad laiko, anot jo, turėjome į valias. Netoliese buvusius laikraščius padaliję į kelias dalis, sumetėme į visas septynias landas. Paulikas pririnko sausų šapų, pernykščių žolių, sudėjome dar visokiausio plastikinio šlamšto. Palaukėme, kol įsidegs, ir neskubėdami pasišalinom.

Dar eidamas atgal atsigręžiau ir vieną mirksnį, vos milisekundę man pasirodė, kad iš angos į mus žiūri benamis. Užtinusiais paakiais, gelsvais susitaršiusiais plaukais, skausmo perkreiptu veidu.

Ne… veido nebuvo, neturėjo būti. Pasirodė.

– Seni, o tu tikrai gerai apžiūrėjai visas landas? – eidamas pagrindinio tako link paklausė manęs Paulikas.

– Aha, visas.

– Ten tikrai nieko nebuvo, tu tikras?

– Tikrai nieko, Paulikai, nestradalink.

– O ten kur užuolaidėlės buvo, ten patikrinai?

– Ten du kartus tikrinome, vienąkart aš, kitą – tu. Kas tau darosi?

– Andriau, man atrodo, mums reikėtų rišti šitą užsiėmimą – pamatys mus kas anksčiau ar vėliau, pagaus.

Nieko neatsakiau, nes tuo metu išvydau žmones. Prieš mus žvyrkeliu palei garažų eilę ėjo, kaip supratome, šeimynėlė. Priekyje žygiavo tėvas, niūniuodamas panosėje pažįstamą melodiją, tik niekaip nepavyko prisiminti, kokią. Vyriškis, kuriam turėjo būti gerokai per penkiasdešimt, mus ir užkalbino, išsiviepė pro tankią barzdą, akių kampučiai šypsojosi, jis šūktelėjo:

– Sveiki, vyrai, kaip gyvenat?

– Puikiai, – atsakiau šaltai ir atsainiai, norėjau kuo greičiau pasišalint, nenorėjau, kad jie atsimintų mūsų veidus, bet jie matė mus -– visi iki vieno.

– Normaliai, – sau panosėj sumurmėjo Paulikas.

– Cha cha. Gerai. Tik aukščiau nosis, – atsigręžė barzdočius mums pavymui ir pratrūko kvatotis, prie jo savo prikimusiu balsų prisijungė ir moteris (atrodytų – žmona), kuri ėjo greta jo. Taip pat ir vyrukas vėjo nugairintu veidu, su didele kurpine ant pečių ir kepure nuo saulės. Visi trys nešėsi ir po maišą, išskyrus gale einančią porelę. Aniedu buvo susikibę rankomis, žvelgė vienas į kitą meilingais žvilgsniais, šnabždėjosi. Mes jiems nerūpėjome. Vyrukui buvo ne daugiau kaip trisdešimt, šviesi barzda jį sendino, galėjo būti ir jaunesnis. Mergina atrodė dvidešimt septynerių, bet ne daugiau, ji šypsojosi, nors dantys neblizgėjo akinamu baltumu, rūbai nebuvo patys madingiausi, o susitaršę plaukai atrodė kaip raganos, ji visa švytėjo. Netrukus kažką tarstelėjo ir vyrukas su kuprine, bet mes jau nebegirdėjome. Penketas laimingiausių mano gyvenime matytų benamių traukė namo.

Perėję gatvę atsistojome vieno namo laiptinėje. Nukreipėme žvilgsnius į tą pusę. Po keleto minučių virš namų stogų neskubėdama, iš lėto pakilo Azazela. Galvoje be perstojo skambėjo melodija, ta pati, kurią niūnavo barzdočius mums einant pro šalį. Paulikas vapėjo kažką neaiškaus, greičiausiai tą patį, ką visada kalbėdavo kylant dūmams. „Seni, mes pasaulio valdovai. Matai? Tu tik pažiūrėk. Mes pasaulio valdovai“.

Azazela vis didėjo, didėjo, plėtėsi, plėtėsi, plėtėsi…

Nenorėjau to matyti.