Kartais susimąstau, ar darbe neprisiuostau asbesto dulkių. Man patinka stebėti, kaip statybų laukas paskęsta šviesiai pilkų dulkių gniutuluose. Tada žemė nuo dangaus ima nebesiskirti, vaizdas pavirsta į abstraktų Rytų Europos peizažą.
Žinau, kad supistai blogai, žinau, kad bybis, bet ką aš galiu padaryti. Ką galiu padaryti. Gerai, negalvok apie tai. Taip, laba diena, gerai.
Ankstyvas rudens rytas (mano standartais – dar naktis). Jis sėdi priekinėje tėvo automobilio sėdynėje, apsnūdęs žvelgia į medžius, kelio vingius. Kartais pažvairuoja į pavaras perjungiančią tėvo ranką. Jaučiasi dėkingas, kad tėvas penktą ryto dėl jo sukinėja vairą ir maigo pedalus.
Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama žaidžiant. Elena daug žaisdavo lėlėmis, meškinais, gaisrinių automobiliukais, dažnai net labiau, tikriau jausdama mažą pasaulį, kurį kuria jos rankos, kurį ji kūrė vaikams. Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama būnant tarp vaikų, su vaikais. Elena ir buvo. Buvo, kol tapo Elyte. Lygiai kaip Vitalija virto Vita.
Rytinio gamtos pabudimo fone sunkiai rąžosi pavargę kaulai. Sakytum, nespėję pailsėti trumpoje naktyje, o galbūt sudilę ilgame gyvenime, išvarginti sunkių darbų, o gal dar sunkesnių minčių.
Po antro bokalo nutarėme, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Linijinį laiką reikia sustabdyti, užtverti jam kelią barikadomis, nukreipti į šoną. Žodžiu, paversti jo prakeiktą tiesę kreive, apskritimu ar panašiai.
– Jūsų nekamuoja pojūtis, kad gyvenimas lekia pro šalį? – klausia V. – Ir ne kokia risčia, o šuoliais?