Žymos: apsakymas

ArtūrasLauda

Artūras Lauda. Nuskendę laivai

Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo.

Silvestra Pilkutė. Debesys

Debesys panašūs į pūkus. Žinau, banaliau ir nepasakysi, betgi jie išties kaip plunksnos. Tiek žvelgiant iš apačios, tiek iš viršaus ar šonų. Kartais bandau įsivaizduoti tą, kas pirmas sugalvojo tokį palyginimą.

Gediminas Cibulskis. Gaminame lietų

Tėvai pasakojo, kad būdamas visai mažas neskirdavau tikrų daiktų nuo jų atvaizdo. Su filosofine nuostaba ilgai ilgai čiupinėdavau klijuotę, bet niekaip nesuprasdavau, kodėl ant jos pavaizduotų obuolių negalima atsikąsti dygstančiais dantų ledkalniukais. Ilgiau mano dėmesį patraukdavo tik lietus. Lyg per miglą prisimenu (arba pradėjau „prisiminti“

Orestas Razumas. Smūgis

Kiek kartų Pijus spiria kamuolį, tiek šis nepakyla nuo žemės. Nenurieda iki vartų. Balta „Realo“ maikutė, septintas numeris, paplyšę šortai, mano seni bucai. Kojas praskėtęs kaip Ronaldo. Tik spiria kaip lietuvis. Neklauso. Kuria pasakas, kaip viso pasaulio klubai jo nori, kaip paskutinę akimirką įmuša pendelį, kaip visi skanduoja jo vardą. Mažvaikis.

Sima Locon. Mamos balsas

Šlamant javams sunku atskirti garsus. Neatsargus žmogaus žingsnis ar lietaus lašas, ištiškęs ant varnalėšos lapo, verčia įtempti šešėlius gaudantį regėjimą ir aštrina klausą. Nors kartais besidaužanti širdis juos nustelbia. *** Trumpą draugystę sutvirtinęs nėštumas rūpesčių nepridarė. Atvirkščiai, Monika jautėsi netikėtai šoktelėjusi per kelis laimės laiptelius

Egidijus Zaikauskas. Ir kam man tie batai?

Aprūdijęs golfukas liguistai sukriokė, skausmingai užsikosėjo, isteriškai sutrūkčiojo ir numirė. Mano metalinio žirgo palaikai iš inercijos dar riedėjo nuo kalniuko, o aš, mėgindamas iš eigos jį užvesti, beviltiškai minkiau tai sankabą, tai gazą.

Gringo. Talentai

Tą vasarą jis grįžta iš vaikų stovyklos jau visiškai kitoks. Mergaitė vardu Inga moka plaukti krauliu, nubėga estafetę greičiau už bet kurį berniuką, keliais išmuša kamuolį per dešimtį kartų. Jos oda tamsesnė, nei kitų mergaičių ir tokia švelni, lyg persikas. Jis pažada parašyti jai laišką.

Fake Writer. Freskos. 40 gramų šviesos

Valytuvai lyg pašėlę lakstė priekiniu stiklu. Jis sėdėjo kiek palinkęs į priekį, stengdamasis bent kažkiek įžiūrėti priekyje besidriekiantį, lietumi nušniokštą kelią. Pasukęs vairą, pajuto aštroką fluoro kvapą. Bodėdamasis skubiai nubraukė dešinės delną į keleivio sėdynės atlošą. Brangios japoniškos dantų pastos dryžiuose pamėkliškai atsispindėjo iš priekio atlekiančių mašinų šviesos.

Vanagas. Pasaulio valdovai

Neslėpsiu, mudu mėgome žaisti su ugnimi – Paulikas ir aš. Nedažnai, nedaug, atsargiai. Bent jau pradžioje tai būdavo tarsi nekaltas užsiėmimas, prasidedantis vieno degtuko brūkštelėjimu. Būdavo baisoka, bet kartu ir įdomu: ugnyje spragsi žolės kupstelis, sausų šakų ar šapelių krūvelė, lydosi nereikalingi smulkūs daikteliai, nyksta šiukšlės, kyla mūsų Azazela.

Čako Pelėda. Pavasarį, kai sniegas nutirps

Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.