Kiek kartų Pijus spiria kamuolį, tiek šis nepakyla nuo žemės. Nenurieda iki vartų. Balta „Realo“ maikutė, septintas numeris, paplyšę šortai, mano seni bucai. Kojas praskėtęs kaip Ronaldo. Tik spiria kaip lietuvis. Neklauso. Kuria pasakas, kaip viso pasaulio klubai jo nori, kaip paskutinę akimirką įmuša pendelį, kaip visi skanduoja jo vardą. Mažvaikis. Vėl nepakėlė. Bent nuspyręs greit nubėga pasiimt, kaip pusryčiams gavus tik šaukštą riešutų sviesto – energijos per akis.

Saulė pakilus virš devynaukščių, zenito link. Dešimt kilometrų aplink nėra tokios aikštės. Tokių vartų. Su tinklu! Už jų – metalinė tvora. Ir tuščia. Katalikų gimnazijos budėtojai neleidžia mokiniams per pertraukas eit už mokyklos ribų. Vietiniai tazeriniai dar nepradėję blaivytis. Jie pasirodo tik sutemus, pasiskolinę tėvų audi ir bemvus, leidžia trankią muziką, rėkauja, geria. Nes miškas toli… Bet nesvarbu. O dabar stadione tik norvegiškom lazdom besiramsčiuojantis senukas, aš ir Pijus.

Jis prašo gert. Prasegu kuprinę. Tuščia.

– Tu turėjai pripilt. – sakau.

– Pripyliau.

Jis apverčia kuprinę (nes nemoku pažiūrėt, kas joj yr) ir nieko neranda. Pasirodo, butelį paliko ant skalbiankės. Duodu jam gumos. Jis įtraukia oro, burnoj vėsu. Liepiu spirt. Vėl nepakyla.

Jo koja kreiva. Per kelį įlinkus vidun. Šeimos daktarė išrašė lapuką, gali nedaryt fizinio. Bet ką ji žino? Jei ką žinotų, būtų ne šeimos daktarė, o chirurgė. Ir tai, tas visas jo šlubavimas – viena didelė afera, kaip koks kūkčiojimas ar depresija. Kodėl lovos nepaklojai? Koja kreiva. Kodėl pamokų nelankai? Koja kreiva. Kodėl tepi ant tapetų snarglius? Koja kreiva. O kai per teliką žaidžia „Realas“, tas psichas sienom varinėja. Ir dabar kaip bėga. Simuliantas.

Jis suspiegia. Kamuolys, prieš įriedėdamas į vartus, keliskart atšoka nuo žemės. Pakilo, vadinas.

– Nu, davai, darkart. Nemačiau.

Pijus nubėga prie vartų, griebia kamuolį, parbėga atgal prie apversto jogurto indelio, žyminčio vienuolika žingsnių, vienuolika metrų (aišku, jis ir vėl bėgo pamiršęs šlubčiot, bet nieko nesakau). Pasideda kamuolį. Atsitraukia iki aikštės vidurio. Įkiša pirštą burnon ir iškelia aukštyn (ne, jis tikrai iš manęs tyčiojas). Pasileidžia. Smūgis.

Kamuolys pakyla, oru nuskrieja beveik iki vartų linijos. Pijus krykštaudamas mosikuoja rankom.

– Ar tu tikrai durnas, ar tik tokį primeti? – klausiu. – Suprantu, kad mažas, bet tai nereiškia, kad durnas.

Jo akyse kaupias ašaros. Jis bijo tono, ne žodžių.

– Seniuk, – švelniau nesugebu. – juk sakiau nespirt špicu. Kas spiria pirštų galais? Nu jo, Lietuvos rinktinė. Bet tai juk tu nori žaist „Reale“.

Jis nusišluosto nosį rankove ir linkteli. Pastatęs kamuolį prie indelio darkart parodau, kiek galėdamas lėčiau, kad reik spirt iš kauliuko, į pačią kamuolio apačią, kuo arčiau žolės, užsimojant koja, užfiksuojant ją ties kelėnu. Ir atleidi – bac! – šūvis. Katapulta.

Ir aš šaunu, kamuolys dunksteli į skersinį ir grįžta atgal. Pijus praveria burną.

Liepiu pakartot mano judesius, bet jo pusiausvyra nekas, virsta į šoną. Tegul laikos už peties. Jo pirštai lipnūs. Sulenkiu jo blauzdą, užfiksuoju, parodau šūvį. Bac! Katapulta. Paprasčiau būt negali.

Jis tikina mane, kad supranta. Kad jau seniai suprato, tik pamiršo. Įsibėgėja, spiria ir suklykęs krenta į purvą. Užtat kaip pakilo. Beveik virš skersinio. Tik kad ne kamuolys, o žolės gniubstas.

– Gyvas? – jis vartos purve, susiėmęs už pėdos. – Sakiau spirt žemai, o ne į žemę.

Nusprendžia su manim nekalbėt. Tylos karalius, vadinas. Sėdi atrėmęs nugarą į štangą, nuleidęs galvą tarp kojų. Nori namo. Kaip eisi namo su tokiais murzinais šortais? Ką motina sakys? Ir, svarbiausia, bars ne jį, o mane. Nes jis angelas, jį reik mylėt, jo koja kreiva. Simuliantas! (Nors, jeigu jis tikrai žada žaist „Reale“, gebėjimai vaidint neprošal). Susitariam, kad jei nupirksiu čipsų ir ko nors gert, nebesiparins ir varys toliau. Tik tegu pasaugo vartus, kad nieks neprieitų.

Maisto prekių parduotuvėj burzgia šaldytuvas, iš jo sklinda vėsa. Anksčiau „Oho“ čipsai kainavo pusę lito, dabar pusę euro. Nuperku juos ir „Uogelės“. Gėrimo, nuo kurio burnoj taip saldu, kad daugiau nieko nebenori. Vien pagalvojus apie skysčius gali apsivemt. Visą vaikystę gėriau. Geriau nei vanduo. Pardavėja pakarinus nosį. Jos telefone neveikia internetas, aš nemoku pataisyt. Jau bandė išjungt ir įjungt. Dar nuperku gumos, bet ji vis tiek nesišypso.

Prie Pijaus Lašininis. Priėjo. Skusti šonai, paraudus kakta, mažamečio pilvas. Lašininis, kitaip nepavadinsi. Jis atsistoja ant savo nepripūsto kamuolio. Baliono. Pijus vėl apsisnarglėjęs.

– Kas čia vyksta? – paklausiu aš.

– Jis nesąmones šneka. – sako Lašininis.

– Pats tu nesąmones.

– Joooo… – Lašininis pasuka galvą, nusispjauna. – Man aiškina, kad Ronaldo „Reale“ žaidžia…

– Nes jis ir žaidžia! – Pijaus smakru varva snargliai.

– Jį pardavė į „Juventusą“. Jis pats norėjo, per intervą sakė, kad „Realas“ gaidys.

– Nieko jis nesakė!

– Gerai, gerai. – atsistoju tarp jų. – Pakalbėjot? Viskas? Puiku. O tu eik iš čia, mums reik dirbt.

Lašininis pasitraukia. Ant bėgimo takelio spardo balioną į tvorą. Visada ateina. Aišku, geriau nei tazeriniai, bet nieko gero. Dabar bent vienas, be savo lašininių šaikos. Jei tiesiog ateini pasispardyt, pabazarint, jokių problemų, bet jis nuspiria kamuolį, rėkauja, leidžia muziką. Rodo savo iPhone. Kas rodo savo iPhone? Tėvai nupirko. Va taip būna, kai vaikams neduodi diržo.

Pijus apsipila „Uogele“. Susiraukia. Pripratęs prie pepsio ir kokakolos. Bet tikri vyrai geria „Uogelę“. Iš mano žvilgsnio jis tai supranta, išgeria gerą puslitrį. Atsiraugėja. Kol valgo čipsus, ant jo kaktos uždedu tatuiruotę iš gumos pakelio. Drakonas.

Pijus žengia kelis žingsnius už jogurto indelio. Nusitaiko. Iš šono atskrieja balionas ir numuša mūsų kamuolį.

– Taigi pasispardom, kas yr? – Lašininis nubėga pasiimt savo baliono.

– Ne. Sakiau, mes dirbam. Tu trukdai.

– Ką trukdau? Taigi pasispardyt noriu. Jūs ir.

– Išeik.

Lašininis atsisėda už vartų, išsitraukia telefoną. Pijus spiria kelis kartus, atsargiai, šonu. Tikinu, kad nereik bijot, visi pradžioj kabina žolę. Jis įsibėgėja. Ir sustoja. Klykia kirai. Skrieja plastmasinai maišeliai. Netoli gatvės stumdos du bomžai. Pijus spiria, ne iš kauliuko, špicu, kamuolys perskrieja vartus – tiesiai į Lašininio galvą. Jis virsta atgal, telefonas iškrenta iš rankų. Jis čiumpa mūsų kamuolį, išmeta į orą ir spiria link mokyklos stogo. Nepataiko, kamuolys atsitrenkia į langą. Mokytoja iškiša galvą ir parodo kumštį.

Kol Lašininis žiūri į mokytoją, čiumpu jo balioną ir spiriu, kiek pajėgiu. Niekada nesu taip stipriai spyręs, juk savo kamuolio gaila, o dabar kamuolys būtų užkritęs ant devynaukščio stogo, dar aukščiau, tik kad spyriau ne į tą pusę, spyriau link paprastų, vienaukščių namų, aptvertų neperlipama tvora, pagal garsą – nukrito tiesiai į vešlius krūmus.

– Aš tau sakiau eit! – sušunku. Lašininis griebia telefoną nuo žemės ir nubėga tolyn. Ekranas atrodo suskilęs.

Visi veiksmai turi atoveiksmį. Elementari fizika. Kam taip elgtis? Taip pat ir Pijus. Gal jis dar per mažas, nežinau. Bet jei nori kažką gyvenime pasiekt, turi dirbt. Kitaip „Realą“ matysi kaip savo ausis. O jis vėl belekaip spardo, be energijos, minutę eina pasiimt kamuolį, minutę grįžta. Susirietęs. Šlubuoja. Jau saulė leidžias. Jis atsisėda greta. Iškrato iš batų akmenukus. Nusitrina tatuiruotę.

– Kam trini?

– Niežti.
Paklausia, ar neturiu obuolio. Aišku, kad neturiu, kas nešiojas obuolių? Jis nori gert. „Uogelė“ neskanu.

Pijus išrauna kelis žolės lapus.

– O čia tikrai Ronaldo „Juventuse“?

– Jo.

Numeta žoles ant bėgimo takelio.

– Galėjai ankščiau pasakyt.

Jis stovi vartuose, spardau aš. Kamuolys skrieja greta, jis nė neištiesia rankos. Pasuojamės. Iš arti, palei žemę. Stato kojas ne taip. Nė nebando statyt taip, kaip sakau. Nereaguoja. Už tvoros eina jo klasiokas. Jie kalbas apie kompo grajus. Draugas žongliruoja kamuoliu, išmuša daugiau kartų nei aš. Kam tąsaus su tuo Pijum, jei bet kuris jo klasiokas už jį talentingesnis? Ir po to grįšim namo, kitą dieną viską pamirš. Vėl tas pats – noriu būt futbolininkas, parodyk. Negalima taip. Tiesiog negalima. Ne taip veikia pasaulis. Bus iš jo, kaip iš manęs, – nulis. Arba dabar pradeda normaliai elgtis, arba daugiau nieko iš manęs neprašo.

Kamuolį padedu kiek toliau, draugą prieš jį. Gal sienelė jį motyvuos.

– Čia jis? Va šitas? Šitas didelis? Kur vartuose?

Prie manęs artėja penkiasdešimtmetis plikai skustas vyras. Už jo Lašininis. Neįsidėmiu nei vyro veido, nei kaip apsirengęs. Tik esu tikras, kad už mane žemesnis.

Jis delnu paverčia mano galvą į priekį, keliu taiko į tarpukojį. Stoviu kaip kelmas, rankas prispaudęs prie šonų traukiuos atgal, jis klausia, ar man linksma mažesnius skriaust, ar neturiu ko gyvenime veikt, neleidžia atsakyt, tik duoda, man noris duot atgal, noris bėgt, bet aš jį pasiunčiu, pasiunčiu ten, kur nereikia, o tai tik mano reakcija, mano instinktas – blogas instinktas, bet mano. Jis užsimoja ir duoda man į snukį.

Išplaukęs vaizdas. Žinau, tikrai žinau, kad norėjau juoktis, bet pamiršau, kaip. Visas kūnas šalty, lyg vasarą paliestum radiatorių.
Pijus kažko manęs klausia, aš sakau, kad toliau dirbtų, kad stengtųsi, jo laukia „Realas“, jo laukia ateitis, o man nieko, viskas gerai. Jo draugas rodo į mano nosį. Bėga kraujas. Žinau, kad bėga, taip turi būt, tu tik spardyk.

Ir jis spardo. Spardo, kaip šiandien dar nespardė, energijos daugiau nei ryte. O jau tamsu. Kuo ilgiau guliu, tuo labiau skauda. Bijau atsistot. Šalta nebe nuo smūgio, o nuo žemės. Persirgau plaučių uždegimu, man negalima sušalt.

Tik žiūriu į dangų ir klausau.

Tranki muzika. Rėkauja.

Dunkstelėjimas. Pijus suspiegia.

– Pakėliau! Pakėliau! Ne špicu, tikrai! Iš kauliuko! Žiūrėk!

Jis nubėga pasiimt kamuolio. Pastato jį prie jogurto indelio. Įsibėgėja. Smūgis.