Tėvai pasakojo, kad būdamas visai mažas neskirdavau tikrų daiktų nuo jų atvaizdo. Su filosofine nuostaba ilgai ilgai čiupinėdavau klijuotę, bet niekaip nesuprasdavau, kodėl ant jos pavaizduotų obuolių negalima atsikąsti dygstančiais dantų ledkalniukais.

Ilgiau mano dėmesį patraukdavo tik lietus. Lyg per miglą prisimenu (arba pradėjau „prisiminti“ po daugybę metų kartojamų giminės pasakojimų), kaip grakščiai ant lango tūpdavo ir tuojau pat smagiai per stiklą slysdavo lietaus lašai, kokia didinga man rodėsi dangaus pilkuma ir liūties sustabdytas pasaulis.

Užtat raides pažinau neįtikėtinai anksti, gal kokių pusantrų metukų. Jos sirpdavo įvairiausiose vaikiškose knygutėse, kurias man uoliai skaitydavo Mama. Netgi turėjau vieną importinę, kuri, jei pakankamai stipriai paspausdavau mygtukus, prabildavo į mane garsais. O jeigu mygdavau itin ilgai, apipildavo ištisomis automato salvėmis: tra-ta-ta-ta-ta, tra-ta-ta-ta-ta! Tiesa, ji buvo lenkiška, todėl susidraugavau ir su tokiomis raidėmis kaip W ar Ł, bet, pavyzdžiui, Ž man dar ilgai liko šalta ir svetima. Kaip žiema, nes anuomet žiemomis dar nelydavo.

Sumušęs visus flirto su raidėmis rekordus, tapau pagrindine giminės pokalbių tema: ką gi daryti su tokiu genijum? O dar tas kaimynų Jonukas, vyresnis visais trimis mėnesiais. Tuo metu jis ne tik raidžių nepažino, bet ir apskritai nekalbėjo. Tik retkarčiais subaubdavo: „ooo“ arba „ūūū“! Tiesą sakant, mudviejų bendravimui žaidimų aikštelėje to visiškai pakakdavo, nes padorūs vaikinai nešneka pilnomis burnomis smėlio. Bet gimdytojams juk reikėjo apie kažką plepėti prie pietų stalo.

– Šiandien vėl buvom su kaimyne toj smėliadėžėj prie „Aušros“ darželio. Jų Jonukas tyli ir tyli visą laiką. O mūsiškis rodo pirštu į iškabą ir aiškiai aiškiai: A, U, Š…. Tik kad po to varnos praskrido, tai ir jis pradėjo karksėti: kar kar! kar kar! Bet kažkaip net nepatogu prieš kaimynę… – nurijusi šaukštą sriubos, Tėčiui galėjo pasakoti Mama.

– O tau kartais nepasidaro baisu, kad mūsų vaikas pernelyg protingas? – galbūt atitarė Tėtis.

– Nežinau, svarstau, gal reiktų su juo kažką daryti, kad neprarastų pagreičio, žinai?

– Ką kažką?

– Galbūt leisti į kokį nors sustiprintą darželį ar panašiai. Būna, žiūriu į jį sėdintį ant to storo kilimo, pešiojantį ilgus šerius, ir mane apima nerimas, kad mes blogi tėvai. Kad jam reikėtų ne kilimą pešiot, bet smegenis mankštinti. Kad mes iš jo kažką atimam va taip, nieko nedarydami, supranti?

– Na taip, ir kilimo gaila, jeigu išpešios. – Tėtis iki šiol bando savo baimes užmaskuoti panašiais pokštais, tačiau tąkart turbūt nenusijuokė nei jis pats, nei Mama. Didžioji žmonijos dilema – laimė dabar ar triūsas dėl miglotos ateities – įskėlė tėvams rimtą galvasopį.

Bet čia į pagalbą atėjau aš pats. Vieną dieną tiesiog nustojau tobulėti. Raides ir toliau dievinau, bet jų tarpusavio ryšiai manęs nė kiek nejaudino. Tėvai vagonais tempdavo visokiausius loto ir edukacinius žaidimėlius, bet skiemenims taip ir nepajutau jokios traukos.

Lietus, lietus buvo mano aistra. Jis man per langą šnabždėdavo žodžius ir sakinius, įdomesnius nei knygų lapų šiugždėjimas.

***

Trejų ar ketverių netikėtai pats išmokau parašyti „mama“. Tai grąžino šokias tokias viltis dėl genijaus ateities. Tačiau joks kitas žodis manęs nesudomino, tad kur kas mieliau žaisdavau domino.

Tuo tarpu Jonukas ne tik pratrūko kalbėti pilnakraujais ilgais sakiniais, bet ir ėmė skiemenuoti visus užrašus, už kurių užkliūdavo akis. Be abejo, pats patraukliausias elementorius jam pasirodė laiptinė, kurioje rasdavo įvairiausių trumpų ataskaitų: kas tokie čia buvo, kokia mergina ką ir su kuo darė lifte, ir panašiai. Maža to, Jonukas dar ir išstypo tiek, kad atrodė kaip pirmokas. Įdomiausia, kad kuo aukštesnis augo, tuo dažniau jį vadindavo Jonuku.

O aš atsilikau visuose frontuose. Iš pasivaikščiojimų su kaimynais Mama grįždavo vis tylesnė. Kartais tiesiog prisėsdavo šalia ir mes kartu pešiodavom kilimą. Mūsų šeima negalėjo visko taip palikti. Nors Tėtis ir kartojo kažką apie megztąsias beretes, Močiutė užsispyrė: netrukus aš parašysiu antrą žodį: „Lie-tu-va“. Dabar, kas kartą atvežusi gėrybių iš savo sodo, ji tapdavo skiemenavimo seržante.

„Tėtė“ akivaizdžiai būtų lengviau pasiekiamas tikslas, bet tik ne mano Močiutei. Saldainis po saldainio ji vaikydavo mano pieštuku ginkluotus pirštus po lapo poligoną ir kartodavo, kad aš tikrai sugebėsiu.

Deja, eilinis Vincas visą laiką nuvildavo. Tačiau Močiutė buvo prisiekusi strategė. Ji pasiryžo savo tikslo siekti pamažu.

– Na gerai, pradžiai išmoksime pirmus du skiemenis. O tada jau bus lengva parašyti ir visą žodį.

Bet kol ji naršė po sekciją ieškodama drožtuko, aš nusižiūrėjau praviras balkono duris. Močiutė buvo taip užsiėmusi bevaisėmis paieškomis ir svetimų namų tvarkos kritika, kad man pavyko nepastebėtam išsliūkinti į balkoną.

Taip gražiai įstrižai lijo! Stirksojau užvertęs atlapą burną ir mirkau lašuose visai nejausdamas drebulio. Pats turbūt niekada nebūčiau pajudėjęs iš vietos, jei ne persigandusi Močiutė. Dukart aplaksčiusi visus kambarius, ji įpuolė į balkoną balta kaip popierius.

Atsimenu, sėdžiu suvyniotas į rankšluostį Močiutei ant kelių, o ji milžiniškais gurkšniais siurbia nervus raminančią arbatą su trauktine ir vis kartoja, kad miltai rupūs. Nerasti drožtuko dar buvo atlaikomas smūgis, bet trijų kambarių bute pamesti anūką… Nepakeliama net geležiniams buvusios mokytojos nervams.

– Ar aš tau pasakojau, kad gimei per potvynį? Kelias dienas stipriai pliaupė, užsėmė visą miestą ir nebuvo įmanoma įvažiuoti į gimdyklos kiemą. Tada tavo tėvas paėmė tavo mamą ant rankų ir nunešė į vidų. Kaip pasitempė nugarą! Iki šiol paskauda, aš juk matau. Vis sakau, kad eitų pasitikrinti dėl išvaržos, bet kur tu matei žentą, kuris klausytų uošvienės?

Savo nelaimei, netrukus susirgau ir nebegalėjau eiti į darželį. Kartą užklupęs, kosulys greitai neatsitraukdavo. Tai buvo didžioji mano silpnybė. Lūžis žūtbūtiniame kare. Močiutė ėmė lankytis kasdien.

Šiais laikais žmogiškųjų išteklių skyrius operatyviai konstatuotų, kad matriarchiški metodai nelabai produktyvūs. Tačiau anuomet žmogiškųjų išteklių skyriai dar neegzistavo, bent jau mūsų namuose. Praslinko keletas nuobodžių ir verksmingų savaičių, bet nuoširdžios Močiutės pastangos galiausiai atsipirko. Taip, aš pasveikau, bet juk tikslas buvo ne tas.

Melsvais tapetais išklijuotame ir šviesiomis lentynomis nukabinėtame mano kambaryje, ant pilkšvo ilgo plauko kilimo, pačiame centre, styrojo suglamžytų lapų stirta. Broliško kapo viršūnėje, pačioje garbingiausioje vietoje, tįsojo trumputis pieštukas išlūžusiu smaigaliu.

Visi lapai buvo išmarginti kreiva pradedančiojo rašysena, tačiau buvo aiškiai matyti progresas. Pirmuose lapuose tik kur ne kur galėjai įskaityti „mama“ ir atrasti pasaulyje neegzistuojančių raidžių, bet paskutiniuose jau ryškėjo valingai siekiamas tikslas: „Lie-tu“. Močiutės (ir šiek tiek mano) garbei reikia pastebėti, kad viršutinio lapo apatinės eilutės, bent kokios penkios, buvo jau gana padoriai įskaitomos.

Nors vaikystėje taip neatrodė, dabar suprantu, kad lengvai prasisukau. Stojo paliaubos ir įsigaliojo nebyliai sulygta sutartis.  Nuo to laiko visur ir visada, kai tik gaudavau rašiklį ir rašymui skirtą plotą, išskrebendavau „mama“ ir „Lietu“. Jeigu pasitaikydavo žiūrovų, Močiutė iškart imdavo pasakoti apie vidutinio ir ilgojo laikotarpio planus pridurti trūkstamą „va“. Tačiau praktinės pratybos nebevyko, o ant ilgaplaukio kilimo grįžo įprasti žaislai: mašinėlės, kaladėlės, plastikinės daržovės ir vienas kitas iš virtuvės nugvelbtas stalo įrankis.

***

Tikriausiai vaikystės rutina būtų numarinusi raidžių siužetą dar iki atomazgos, jeigu ne lietus. Klasikinis, lėtas, depresyvus rugpjūčio lietus, kuris man anaiptol toks neatrodė.

Vienoje kelio pusėje zujo automobiliai, o kitoje į tolį driekėsi sustingusi rikiuotė, nesulaukianti komandų iš vyresnybės. Jeigu koks išprotėjęs spūsčių fotografas būtų atšokavęs į mūsų pusę, jį greičiausiai būtų sudominęs kvailokai išsižiojęs bamblio veidas. Prie stiklo it su „Super glue“ priklijuotas smakras, virš kurio žiojėjo žemuoginė burnos ola. Iš jos gelmių išsikabarojęs avietinis liežuvis lėtai laižė stiklą tarsi ledus. Žinojau, kad lašų parašiutai leidžiasi išorėje, bet vis tiek jaučiau sūrumą ir vėsą.

Su Tėčiu draugiškai tylėjome.

– „Lie-tu“, – perskaičiau. – Tėti, o tai kur „va“?

– Koks „va“? – mano gimdytojas pabudo iš telefoninės hibernacijos. Sẽniai žino – prieš soctinklų erą žmonės skaitinėdavo ir rašinėdavo SMS, kad tik nereikėtų žiūrėti į kelią.

– Kodėl Lietuva be „va“ ir kodėl tokia keista „u“?

– Vėl kažkokios darželio liekanos? Galvojau, keiktis pradėjai. Kas tau?

– Ant to autobusiuko… kas ten parašyta?

– Ga-mi-na-me lie-tų. Kas per nesąmonės… Nori užlįst, gaidys!

Mums pyptelėjo, Tėtis spustelėjo pedalą ir mūsų mašina šoktelėjo į priekį užblokuodama kelią įsirikiuoti norinčiam autobusiukui.

Atsigręžiau, kiek leido kėdutė, bet ant autobusiuko priekio nebuvo jokių užrašų, tik keli dailūs žydri lašai geltoname fone.

Gatvę sukaustęs automobilių mazgas atsilaisvino, ėmė pleišėti. Mes judėjome vis greičiau ir greičiau, kol lašai ir geltonas fonas išnyko man iš akių. Mes riedėjome, o aš sau kartojau: „gaminame lietų“, „gaminame lietų“, bandydamas užčiuopti teisingą šios frazės reikšmę.

Nujaučiau, kad tai kažkokie stebuklai. Tik burtininkai įstengtų pagaminti lietų. Bet giliai širdyje įsiplieskė viltis, kad ir aš galėčiau išmokti šitos magijos. Nebereiktų bergždžiai žiūrėti į dangų, pats pasigaminčiau lietaus kada tik panorėjęs.

– Galėsi pasigirti Močiutei, kad pagaliau supratai, jog Lietuvai trūksta „va“, – burbtelėjo Tėtis.

Dabar suprasčiau, kad tai pokštas, bet anuomet sukilo pasididžiavimo jausmas. Nors aš jau seniausiai žinojau, koks svarbus Lietuvai yra „va“, bet tądien tai tapo vieša. Nekantravau grįžęs namo paskambinti Močiutei ir pasigirti. Ne, dar geriau būtų parodyti visą jai tokį svarbų žodį, išraitytą ant lapo. „Prirašysiu jai penkias eilutes lietuvų!“ – spirgėte spirgėjau.

Bet vos įgriuvau pro duris, iš galvos iškart išgaravo visos lietuvos ir lietaus gamintojai. Įrėminta koridoriaus staktos, prie krūtinės prispaudusi laidinio telefono ragelį kūkčiojo Mama.

– Mano mamytė, mano mamytė… – vis kartojo ji.

– Kas yra Mamos mamytė? – paklausiau vildamasis, kad mano nuojauta klysta. Pirmą sykį pamačiau, kaip pradėjo lyti ir iš Tėčio akių.

***

Lietuviai, tarsi filmuose susipažįstantys šnipai, turi savo slaptuosius kodus. Jeigu lietuje susiduria dviese, vienas melancholiškai palinguoja galvą ir pasako:

– Lietus Lietuvoj, taigi…

– Lietus Lietuvoj… – atitaria antrasis ir galbūt dar liūdnai šypteli. Taip jiedu vienas kitam patvirtina, kad abu yra lietuviai.

O man lietus visada atrodė linksmas. Tie drąsūs maži lašai, nepabūgę iššokti iš debesies be jokių parašiutų, smagiai slystantys per stiklą ir grojantys palangėmis.

Vanduo tai pratrūksta milijonais perliukų, tai vėl susijungia į vientisą srovę. Srūva, tykšta, barbena, teliūskuoja, susigeria, garuoja. Nuolat keičiantis formą, amžinai gyvas…. Pabandykit taip su obuoliu. Ar su žmogum. Mes ne itin lankstūs:  nei žmonės, nei obuoliai.

– Vincai, kokias ten varnas šaudai? Juk per tokį lietų net jos pasislepia, – staiga išgirdau mokytojos balsą. Vos tik lašai įsismagindavo, jai dažnai tekdavo žadinti mane iš meditacijos, mat, sėdėjau tobuloje vietoje – prie pat lango.

Kartą Vasario 16-osios proga gavome užduotį nupiešti Lietuvą. Taip, labai panašu į Sausio 13-osios reikalus. Bokštas su plevėsuojančia vėliava, rankomis susikibę siluetai ir juos supantys tankai. Žodžiu, patys suprantat.

Kol visa klasė išsijuosusi ir iškišusi liežuvius raitė tuos tankus, iš mano sąmonės gelmių, lyg iš Marianų lovio, per tamsų mėlį, burbuliuodama į paviršių iškilo užmiršta mįslė.

– Gaminame lietų, gaminame lietų, – kartojau visą dailės pamoką. Nutildavau tik tada, kai laižydavausi lūpas.

Rinkdama darbelius mokytoja įsistebeilijo į mano piešinį ilgiau nei į kitų. Įdėmiai pažvelgė ir į mane. Šyptelėjo, bet nieko nepasakė.

– Mokytoja, gal jūs žinot, kas gamina lietų?

Ji dar kartą nebyliai šyptelėjo. Supratau, kad nežino. Tiesą sakant, nežinojo ir mano tėvai, ir net bibliotekininkė.

– Ko tu iš jos nori? Juk ji tik pradinukų mokytoja. Galėsi paklausti per fizikos pamoką kokioj devintoj klasėj, – planą sudėliojo Tėtis. Bet aš negalėjau tiek laukti.

Mama svaičiojo kažką apie debesis, garus, ledynus, kad po truputį kyla vandenynų lygis, bet esą kol kas dar nereikia jaudintis. O aš vis tiek jaudinausi. Trokšte troškau pasigaminti lietaus.

Jonukas taip pat nežinojo lietaus recepto, bet bent jau susidomėjo šia visatos paslaptimi.

– Ten tikrai buvo burtininkų autobusiukas! – konstatavo kiek pamąstęs. Tėvai per Velykų atostogas jam kaip tik buvo leidę pasižiūrėti visas „Hario Poterio“ dalis.

O maniškiai vis dar draudė paskutines serijas, nes aš neva per mažas tokioms baisybėms. Žinoma, patirties sausrą užtvindė vaizduotės liūtys. Regėjau, kaip, Voldemorto galioms augant, virš Hogvartso susispietė patys tankiausi debesys ir žemę ėmė merkti juodos vandens sienos. Hariui nuolat rasojo akiniai, o Dumbldoras, kaskart grįžęs iš lauko, turėjo išsigręžti barzdą.

Juokauju, apie barzdą anuomet negalvojau. Tik apie lietų. Kaipgi burtininkai jį gamina? Ar jie turi nutūpti ant debesies ir jį pradurti burtų lazdele? O gal didis magas gali iššaukti lietų ir giedriausią dieną?

Daugiau informacijos mudu su Jonuku taip ir nesužvejojome. Po metų, kai pagaliau ir man leido pasižiūrėti likusius Poteriados filmus, praradau paskutinę viltį. Atsakymo nebuvo ir ten.

Užtat per radiją išgirdau, kad prieš kažkokį paradą Maskvoje naikintuvai išsklaidė debesis, kad diena būtų giedra.

– Girdėjai? Jeigu galima išsklaidyti debesis, kad nebūtų lietaus, turi būti ir būdas, kaip tą lietų pagaminti, – pasakiau Jonukui.

– Hm, man neteko girdėti, kad burtininkai gyventų Maskvoje.

O man nebuvo tekę girdėti, jog burtininkai apskritai oficialiai skelbtų savo adresus!  Tuomet pagalvojau, kad tai kvailiausia Jonuko mintis per visą mūsų draugystę.

Bet dar kvailesnis buvo jo poelgis po maždaug savaitės. Tiesiog galvoj netelpa, kas gali būti kvailiau nei būti partrenktam mašinos, einant per perėją ir degant žaliai šviesai. Argi ne kvaila, kai mašina, nors ir lėkdama per greitai, beveik spėja sustoti ir tik vos vos parverčia tave ant žemės, bet tu vis tiek smilkiniu atsitrenki į šaligatvio kraštą? Kas gali būti kvailiau, nei mirti pradinėj mokykloj, taip ir nepradėjus iš tikro gyventi?

– Niekad tau neatleisiu, kvaily, niekad tau neatleisiu! – lingavau laidojimo rūmų suole. Maniau, kad burbu mintyse, bet turbūt šnabždėjau taip garsiai, kad Tėtis paėmė mane ant rankų ir išnešė į lauką.

Sėdėjom ir tylėjom abu, ant banalaus šaligatvio krašto, Jonuko žudiko pusbrolio.

Bet vis tik kažkas tą lietų gamino dar nuo tų laikų, kai vaikščiojau į darželį, o mano Močiutė mokė užrašyti „Lietuvą“. Ir jeigu kažkas geba iššaukti lietų, tai galbūt pajėgtų įkvėpti gyvybę? Juk prikelti vieną žmogų paprasčiau nei pagirdyti visą žemę.

***

Tai buvo tas pavasaris, kai berniukas pirmą kartą pajunta neapčiuopiamą ilgesį, polėkį nuotykiams, melancholišką gyvenimo spalvą, o gal tiesiog savo menkumą. Kai kyla noras sveikintis su mergaitėmis, bet drovumas vis dar ima viršų. Svajonių metas, nors pats dar nežinai, ką veiktum, jei svajonės išsipildytų. Dar nesupranti, koks tikslas, ir tikrai nesuvoki, kad tikrojo tikslo apskritai niekada neįminsi.

Aišku, pirmųjų svajonių taikiniu lemta tapti klasiokėms. Pripažinkim tiesą: juk jos vienintelės mergaitės, su kuriomis tokio amžiaus berniukas gali palaikyti ilgesnį kontaktą. Klasiokės paprasčiausiai priverstos kasdien po kelias valandas sėdėti toje pačioje klasėje su tavimi, nors gal jau norėtų sėdėti ant kelių kažkam iš dešimtokų.

Trumpai tariant, jos vardas buvo Amelija. Lietaus pilkumo akių šviesiaplaukė, kurios veidas buvo dailiai pailgas ir tiesiog tobulai simetriškas – kaip kastuvas nusmailintais ašmenimis. Laimei, nedrįsdavau jai ištarti nė žodžio, todėl ir šis komplimentas liko neįgarsintas.

Man galvoj nebetilpo, kas jai atsitiko. Iki tol buvo mergaitė kaip mergaitė, kartais per muziką kartu pažvengdavom iš mokytojo, kuris vietoj „Bachas“ sakydavo „Bakas“.

Užtat pastaruoju metu, maždaug nuo Kovo 11-osios, susidūręs su ja koridoriuje nebegalėjau net normaliai pasisveikinti. Vieną kartą kažką taip subaubiau, kad Amelija net atšoko. Kitąsyk tiesiog ignoravau jos „labuką“ ir apsisukęs nėriau į tualetą, iš kurio ką tik buvau išlindęs.

Visą pavasarį kaupiau drąsą, bet jos užteko tik paprašyti Anos, kitos klasiokės, duoti man palaikyti savo telefoną.

– Atrakinsi? – drebančiu balsu paklausiau.

Anos akys švytėjo ir nekantravo. Išsišiepusi nuo ausų iki ausų ji greitai sumaigė kodą ir įdavė mobilųjį man į rankas.

Virpančiais nuo skubėjimo pirštais į adresatų paiešką įvedžiau „A“. Per klaidą spustelėjau „n“, bet žaibiškai pataisiau į „m“. Kuo skubiausiai persirašiau numerį į savo mobilųjį ir grąžinau Anai jos aparatą.

Mergaitei tai buvo visai netikėta. Jos veidas persimainė.

– Tai… nieko neįrašysi?

– O turėjau kažką?

Ana piktai sukryžiavo rankas, priglaudė telefoną prie putlėjančios krūtinės, nusigręžė ir niršiais žingsniukais dingo už kampo.

Gūžtelėjau pečiais. Nedomino tada manęs joks rašymas. Dar kartą patikrinau, ar išsisaugojau Amelijos numerį.

Lauke įlindau tarp mokyklos medžių ir apsidairiau, ar niekas netoliese nerūko. Buvo ramu. Atsirėmiau į pastato sieną, giliai įkvėpiau ir, sukaupęs visą narsą, ryžausi paspausti skambučio mygtuką. Pasigirdo keli pyptelėjimai ir staiga atsiliepė guvus balsas.

– Alio! Klausau? Kas čia?

Išsižiojau, bet nesumojau, ką sakyti. Laimei, po akimirksnio iš dangaus pliumptelėjo išsigelbėjimas. Į pakaušį tėškėsi kažkas šlapias ir sunkus, bet minkštas, o iš viršaus pasigirdo asilų žvengimas.

– Kažkokie nejuokingi jūsų bajeriai! – Amelija padėjo ragelį.

Nusibraukiau nuo akių skystį ir pažvelgiau į viršų. Antrame aukšte, persisvėrusios per klasės langą, kyšojo dviejų mulkių aštuntokų galvos.

– Ką, pirmas prezikas į burną, a?

Papurčiau ševeliūrą, kad bent kažkiek atsikratyčiau drėgmės. Regis, tai buvo paprasčiausias vanduo. Ant žemės voliojosi subliuškęs balionas, o gal ir tikras prezervatyvas. Nuėjau neatsigręždamas, bet giliai viduje jausdamas dėkingumą.

***

Nepaisant visų tokiems pavasariams būdingų dramų, jie prisirpsta ir pakeičia lytį. Sveiki, dabar jus linksminsiu aš, panelė Vasara. Būsiu čia kelias savaites, o jei labai pasiseks, gal ir visus tris mėnesius.

Tačiau šįkart ji buvo ypatinga ne tik pirmuoju alumi miškelyje. Tai buvo sausiausia vasara per dešimtmetį. Paprastai kalbant, visai nelijo. Nors imk ir kviesk šamanus. Sausas, beprotiškos apimties karščio kubas sustingo ir nesijudino. Išdžiūvusi žemė skeldėjo net mieste. Todėl visi išvažiavo prie ežerų, jūrų ar šiaip į kaimą.

Kurį laiką mudu su Ančium dar bumpsėjome į nulenktą krepšį kieme. Iš šaligatvio plytelių liekanų susikraudavome trampliną ir žaisdavome dėjimų konkursą, net su pakabėjimais ant lanko, kuris dar labiau nulinko. Bet galiausiai Ančiaus tėvams prasidėjo atostogos ir jų šeima išskrido į Turkiją.

Visą dieną kaldavau PS, bet, kad tėvai neknistų proto, prieš pat jiems grįžtant apsimesdavau, jog darau kokį nors prasmingą darbą.

Vieną pavakarę išgirdau spynoje trakšint raktą – Mama grįžo anksčiau. Vos spėjau atsitraukti nuo konsolės ir perbėgti prie rašomojo stalo.

– Labas, Vincuk, aš šiandien ankstyva, ane?

– Mam, kiek galima prašyt? Aš Vin-cas!

– Gerai, sūneli, – ji panėrė savo dailius pirštus į mano plaukus ir papureno. – Ką veiki?

– Ai, tvarkausi… – nieko kvailesnio nesugalvojau.

Mama nustebusi įsispoksojo į mane, todėl pradėjau tingiai kiloti kažkokius popierius iš vienos krūvelės į kitą. Išmečiau į šiukšliadėžę apgraužtą ir pamirštą obuolį.

Po kokios minutės neišvengiamai atėjo tas momentas, kai nebebuvo kur dingti. Turėjau atidaryti stalčių ir imti krapštytis jame.

Atsimenat tą Vasario 16-osios šventę pradinėje, tiksliau, dailės pamoką?

Tai va, tąkart po kelių savaičių gavau apdovanojimą, o mano piešinį pakabino mokyklos koridoriuje. Bokštų, susikibusių siluetų, tankų ir trispalvių šūsnyje jis tikrai išsiskyrė. Visas lapas, nuo vienos kraštinės iki kitos, nuo viršaus iki apačios, buvo dekoruotais skirtingo dydžio lietaus lašais: vieni geltoni, antri žali, o treti raudoni. Ir dar buvo pavadinimas. Žinoma, ne aš sugalvojau, turbūt mokytoja. „Lietus Lietuvoj“, be abejo.

Mama nužingsniavo į virtuvę, o aš pažvelgiau pro langą. Sausros ant menčių paguldytas miestas kvėpavo leisgyviu vėjeliu, keliančiu perdžiūvusias dulkes nuo gatvės.

Radijas virtuvėje kalbėjo kažką apie sunkiąsias daleles ir kad tokios sausros dar niekad nebuvo, bet nuo šiol ji lankysis vis dažniau. O kada nors, kai klimatas dar labiau sušils, lapuočiai apskritai išstums spygliuočius į šiaurę ir Lietuvoje neliks nei eglių, nei pušų.

Galvojau apie vandens stebuklą ir gaivą. Kaip dabar būtų nuostabu pasigaminti lietaus!

Kitą dieną, vos tik tėvai išėjo į darbus, nebegulinėjau. Pirmą kartą gyvenime panaudojau playstation’ą ne pagal paskirtį. Vietoj žaidimų susiradau interneto naršyklę ir vargais negalais virtualia klaviatūra suvedžiau: „gaminame lietų“.

Paieškos variklis netrukus išspjovė atsakymą. Pats pirmas rezultatas. Įėjau į svetainę, perskaičiau kelias antraštes ir vyptelėjau.

Sėdėjau ir šypsojausi. Jeigu tik būčiau galėjęs paskambinti Jonukui arba Močiutei! Vis dar turėjau jų numerius kažkur užrašų knygelėje.

„Gaminame lietų“ – skelbė padrikai išmėtytas tekstas. – „Sprendimai jūsų vejos laistymui“.

Mano akys irgi ėmė gaminti lietų. Didžioji vaikystės paslaptis buvo įminta, bet tai ničnieko nepakeitė ir nieko nesugrąžino. Kerai išsisklaidė.

Sukaupiau visą drąsą ir paskambinau Amelijai.