Saulius Vasiliauskas. Dabar aš ramiai papietausiu. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2020.  –  116 p. Knygos dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Netikėtas posūkis – paskelbtai nugalėtojai atsisakius publikuotis, 2020-ųjų metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios prozos knygos konkursą laimėjo Saulius Vasiliauskas (g. 1989) su trumpų pasakojimų knyga „Dabar aš ramiai papietausiu“. Autorius – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantas, labiausiai besidomintis sovietmečio palikimu. Knygoje publikuoti trumpučiai kūriniai – įvairios stilistikos: nuo novelės, miniatiūros iki kelionių esė (kai kurias iš jų skaitytojai gali atpažinti iš ankstesnių publikacijų kultūrinėje spaudoje). Lietuvių literatūroje, kaip pats autorius teigia, trūksta minimalizmo, todėl panašu, kad neatsitiktinai knygos redaktoriumi tapo rašytojas Vidas Morkūnas, kurio trumpų novelių knygą „Pakeleivingų stotys“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė 2019-ųjų metų kūrybiškiausia knyga.

Nors kalbinamas Saulius Vasiliauskas dažnai vartoja postmodernizmo sąvoką, knygos „Dabar aš ramiai papietausiu“ stilius liudija apie kai kurių tyrinėtojų skelbiamą ateinančią autentiškumo epochą. Pasakojimų kalba – paprasta bei nuoširdi, tarsi tai būtų gyvenimo nuotrupų atpasakojimas draugams socialiniuose tinkluose. Ir vis dėlto ji nėra išpažintinė, perdėm jausminga ar rėksminga. Knygą jungianti mintis – kasdienybę lydinti įtampa ir bandymas iš jos išsivaduoti, realizuota tiek knygos struktūra, tiek turiniu. Pradedant knygos pavadinimu ir baigiant paskutiniaisiais žodžiais, žvelgiant į atskirų pasakojimų pradžias bei pabaigas, kartojasi žiedinė struktūra – nerimas įtraukia į begalinį ratą, iš kurio sunku išsivaduoti. Per pasakojimus dažniausiai keliauja tas pats pasakotojas, kalbantis pirmuoju asmeniu. Dėl šios priežasties tekstai tarpusavyje jungiasi ir kuria subtilią siužetinę liniją su kulminacija knygos pabaigoje, atskleidžiančia, kad pasakotojas taip ir nerado būdo sustoti dabartyje – jam yra diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Tekstuose yra detalių aprašymų, kylančių iš pasaulio stebėjimo, vidinių minčių, ateinančių į galvą dėl kasdienių rūpesčių, asmeninių nejaukių situacijų – su visu tuo skaitytojai empatiškai susitapatina. Panašu, kad pasakotojas, literatūros studentas, dažniausiai stengiasi išsivaduoti iš įtampos būtent literatūra: „Praradęs viltį turiu įprotį griebtis knygų“ („Raktai“). Skaitymo patirtimi jis vertina žmones: „Kertu lažybų, knygų skaitymu nepiktnaudžiauja“ („Prašyčiau bulvyčių“) ir kasdienybėje vis ieško intelektualių pokalbių, literatūrinių sąsajų. Per literatūros prizmę jis mato pasaulį: „Pagaliau supratau: Pranas yra Milano Kunderos aprašyto lėtumo ir atminties sergėtojas“ („Bibliotekininkas Pranas“), kartais tas žvilgsnis – kupinas ironijos. Vasiliausko knyga, nors ir susijusi su įtampa tarp laisvės ir perdegimo, nėra negatyvi. Pasakotojas dažnai šmaikščiai žvelgia į kasdienybės fragmentus, atsiranda žavus filologinis žaismas žodžių reikšmėmis ar sąskambių panašumais: kyla mažas nesusipratimas dėl to, kaip interpretuotas žodis „romanas“ – kaip literatūros ar santykių forma („Tomo sindromas“); kalbėdami apie vyro ir moters santykius picerijoje, „vyrai puolė doroti šeimyninę“ („Metodas“). Sakinio „Ech, visada yra problemų su ta Europa“ dviprasmybė kelia šypsnį, kuomet sužinoma, kad „Europa“ – degtukų kompanijos pavadinimas („Iš Drezdeno užrašų“). Panašų netikėtumo įspūdį palieka ir kai kurių kūrinių pabaigos: po tikriausiai pamestų raktų ilgo ieškojimo staiga kažkas atrakina duris („Raktai“); šuns šeimininkui iškyla retorinis klausimas „O gal jis veda mane?“ („Šiaip aš niekada nenorėjau šuns“). Vis dėlto nepanašu, kad visa tai padėtų nusiraminti dėl nuolatinio skubėjimo. Pasakojimas dažnai vyksta užsienyje ar apskritai kelyje, be to, pasakotojas lygina save su kitais, bet bijo susidurti su pažįstamais, kur nors pavėluoti, tinkamai nesimėgauti akimirka. Jis gyvena tuščiais lūkesčiais, kai toks mažas dalykas kaip glaudžių nusipirkimas gali ką nors gyvenime pakeisti („Trumpikės“). Menkas sprendimas randamas močiutės figūroje, kuri gana retai aptinkama knygoje. Iš jos citatos epigrafe, vėliau pasikartojančios pasakojime „Močiutė“, ryškėja kitoks žvilgsnis į pasaulį – ji vertina dabartį, nesiskundžia esamomis sąlygomis. Be močiutės sustoti laike geba ir romusis bibliotekininkas Pranas („Bibliotekininkas Pranas“), ir moteris lėktuve, besimėgaujanti kava bei spurga („Patirti dabartį“). Stabtelėti dabartyje, leisti sau ramiai papietauti ar pamiegoti, pasimėgauti akimirka yra didžiausias pasakotojo noras. O bėgant nuo dabarties arba grįžtama mintimis atgal į praeitį, arba skubama ateitin.

„Dabar aš ramiai papietausiu“ stiprioji pusė – stilius. Įdomi pasakojimų įvairovė ir teksto šviesumas, lengvumas, nors norėtųsi daugiau gylio, kad įspūdis įsirėžtų ilgiau nei perskaičius mažiau reikšmingą įrašą socialinėse medijose. Tarp pasakojimų kartais trūksta vientisumo. Knygos tekstus, kurių dalis jau anksčiau buvo publikuoti spaudoje, įmanoma skaityti atskirai, tačiau tik jų visuma atskleidžia nerimo idėją, kurią norima perteikti, – ne visi pasakojimai turi šį dėmenį. Be to, nors dažniausiai per knygą keliauja tas pats pasakotojas pirmuoju asmeniu, kai kurios detalės ardo vienovę – iš pasakojimų „Iš Drezdeno užrašų“ bei „Močiutė“ žinoma, kad pasakotojo vardas – Saulius, tačiau „Dabar aš ramiai papietausiu“ randamas kitas vardas – Linas Valka. O „Tomo sindromas“, „Metodas“ bei „Klasika“ apskritai parašyti trečiuoju asmeniu. Nepaisant viso to, smalsu, ką Saulius Vasiliauskas pristatys ateityje, galbūt toliau šviesiai kalbėdamas apie dabartines visuomenės problemas ir plėsdamas lietuvių literatūros stilistikos lauką minimalistiniais žanrais.