Pokalbiai prie kompoto: Aidas Jurašius

Apie kūrybą, prioritetus, kultūrinę terpę ir žodžius, nesukeliančius katarsio, kalbamės su vertėju ir rašytoju Aidu Jurašiumi.

Netaktiškus klausimus uždavinėjo Tomas Vyšniauskas.

Vertėjas, prozininkas, poetas, knygelių vaikams ir jaunimui autorius, dramaturgas – kaip pats išdėliotum užsiėmimų hierarchiją? Absento laižymą rekomenduočiau praleisti.

Pirmiausia vertėjas – tai mano darbas, tad šiai veiklai skiriu daugiausiai laiko. Į visa kita žiūrėti per hierarchijų prizmę sunkoka: tiesiog rašai vieno ar kito žanro tekstą. Žinoma, ir pasakos, ir, tarkim, eilėraščio rašymas turi savo specifiką, bet tai labiau amato virtuvė, kuri su hierarchinėmis struktūromis neturi nieko bendro. Taigi vykusi pasaka man tiek pat svarbi, kiek ir vykęs eilėraštis. Galiausiai visi mano tekstai tematiškai ir visaip kitaip gerokai persipynę, tad net ir norėdamas sunkokai juos suskirstyčiau į lentynėles pagal svarbą ir kokį kitą kriterijų. Svarbiausia, kad pats kūrinys būtų geras. Taip, esama nuomonių, kad poezija yra literatūros viršūnė, o štai, tarkim, knygos vaikams – kažkas panašaus į neįgalų Rimtosios Didžiosios Poezijos pusbrolį. Bet visa tai niekai: geroje knygoje vaikams kartais prasmės slypi daugiau nei padrikose žodžių kratiniuose, kuriuos kažkas vadina poezija tik todėl, kad eilutės nesiekia puslapio krašto.
Tiesą sakant, apskritai jaučiu alergiją hierarchijoms. Sugriauti jas gal ir ne mano jėgoms, bet pasitaikius progai mielai jas „apžaidžiu“. Tarkim, mano knyga „Naktis su raktininku“ yra savotiška meilės raidos studija, įvilkta į „vaikiško“ pasakos žanro marškinius. Ir čia jau nuo skaitytojo priklauso, kaip jis tą tekstą perskaitys: ar perpratęs mano žaidimą, ar užkibęs ant žanro ir hierarchijų kabliuko.
Šiaip iš visų tavo išvardintų epitetų mano ausiai keisčiausiai skamba „dramaturgas“ – kartais tarsi ir pamirštu, kad esu parašęs pjesių. Gal dėl to, kad jos vis dar nesugulė į knygą.

Aš tingėjau gūglinti, tai gal prisipažintum skaitytojams kiek knygelių esi: a) parašęs ir išleidęs; b) išvertęs?

Išleistos penkios knygos. Dar viena kol kas guli „stalčiuje“. Yra ir pavienių tekstų, pavyzdžiui, jau minėtų pjesių, kurios dar nesusideda į bendrą koncepciją ir kol kas dar ieško „pozos“ kaip sugulti po vienu viršeliu. Kalbant apie vertimus, tiesą sakant, jau senokai pamečiau skaičių. Manau, turėtų būti virš trisdešimt. Tik kai kurie vertimai toli gražu ne „knygelės“. Esama knygų, įtrauktų į akademinės literatūros sąrašus, o kalbant apie apimtis, tarkim, mano versta Lenino biografija pasistengęs turbūt galėtum užmušti žmogų.

Kam sunkiau įtikti rašant: vaikams ar suaugusiems?

Pradėkim nuo to, kad nesu tikras, jog jaučiu pareigą kam nors įtikti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, pirmiausia turi įtikti pačiam sau, o paskui jau galvoti apie auditoriją, bet taip pat ne per įtikimo prizmę. Kaip bežiūrėsi, literatūrinio teksto pamatas yra autoriaus asmenybė, o prisitaikymo atveju tavo individualumas turbūt pasimestų ir taptum tiesiog bandelių kepėju. Žodžiu, „įtikimo“ sąvoką gal keisčiau į „sudominimo“ ar kažką panašaus.
Ką sunkiau sudominti? Be abejo, suaugusius. Jie jau daug matę, daug skaitę, daug girdėję, tad sunku juos nustebinti. Patraukti vaikų dėmesį lengviau, nes jie dar nėra atbukę nuo informacijos srauto, kita vertus, sunkiau jį ir išlaikyti. Tam tikru požiūriu vaikai yra žiauri auditorija: jie tikrai nejaus pareigos skaityti kelis šimtus puslapių, jei ten nebus nuoseklios istorijos ar šiaip ko nors intriguojančio. Bet tas jų žiaurumas išmoko autorių kažkiek atsižvelgti į auditoriją. Būtent to – pagalvojimo apie savo potencialų skaitytoją – pasigendu dabartinėje „rimtojoje“ literatūroje, ypač poezijoje: kartais atrodo, kad dauguma tų tekstų rašyti sau ar savo draugų būreliui. Žodžiu, kaip ir daugelyje sričių, geriausia turbūt laikytis aukso vidurio: pataikauti auditorijai nereikia, bet vartytis savo ego burbule ir tikėtis, kad kažkas iš šalies tuo susižavės, taip pat nevertėtų.

Kokį savo kūrinį įvardintum kaip meistriškumo viršūnę (tuos, kuriuos parašysi poryt palikime ramybėje)? 

Savo tekstus apšaukti meistriškais turbūt būtų per drąsu, tad gal apsistokim ties kokiu nors kuklesniu apibrėžimu. Tarkim, kokie mano tekstai man pačiam atrodo labiausiai vykę ar svarbiausi.
Iš knygų turbūt išskirčiau „Pypą ir jo nutikimus“ – paprasčiausiai todėl, kad iš esmės nieko tenai nekeisčiau. Visais kitais atvejais koreguotinos vietos šiek tiek šmėžuoja. Pavyzdžiui, „Salvatjeroje“ apie 10 procentų eilėraščių dabar arba stipriai taisyčiau, arba apskritai mesčiau lauk. Iš esmės patenkintas esu ir „Naktimi su raktininku“. O štai „Bibliofobija“ tiesiog per šviežias reikalas, tad tikrasis santykis su ja paaiškės turbūt po kelių metų. Bet tokie ten įtraukti apsakymai kaip „Judas“, „Sacharos civilizacijos“ ar „Įvaikinti“ greičiausiai visada man bus vieni iš svarbiausių mano sukurtų tekstų.

Savo kūryboje daug dėmesio skiri lyrinių subjektų vidiniam pasauliui, jų išgyvenimų painiavai, neretai trindamas ribas tarp stereotipinių gėrio – blogio sampratų. Savo ruožtu, socialinį kontekstą ir erdves mėgsti užmaskuoti mistikos elementais. Ar tai būtų viso labo siekis pikantiškiau perteikti veiksmo aplinką, ar, vis dėlto, prioritetas tau yra herojų vidus? 

Dėl mistikos elementų nesu tikras: polinkio į tai lyg ir neturiu. Gal tiesiog mano abejingumas tavo minėtam socialiniam kontekstui ir erdvei sudaro tokį įspūdį. Bandau savo tekstus visada maksimaliai apvalyti nuo „balasto“ ar šiaip nieko pagrindinei idėjai nepriduodančių „šiukšlių“. Pavyzdžiui, apsakyme „Įvaikinti“ pasakojama apie vyro ir moters, gyvenančius daugiabutyje vienas virš kito, santykius. Pasakyta ten lygiai tiek: ji gyveno virš jo. Visa kita (kelintas aukštas, kokia gatvė, koks miestas, į kokią pusę atsisukę langai) jau būtų nereikalingas „balastas“, taigi tos perteklinės informacijos ten tiesiog nėra.
Ar herojų vidinis pasaulis man svarbiausia? Taip, žinoma. Atskleisti žmogaus vidinius išgyvenimus turbūt ir yra literatūros misija. Žinoma, buvo epochų, tarkim, XIX amžius, kai rašytojai atliko sociologų ar istorikų vaidmenį, bet tie laikai, laimei, baigėsi, turime daugybę puikių ir efektyvių informacijos kaupimo ir perdavimo priemonių, tad užgrūsti grožinę literatūrą baldų, pastatų ar kanalizacijos sistemos aprašymais nebėra reikalo. Mano atveju tas „mistiškumas“ gal dar susijęs su pasakų rašymu: jose dažnai svarbus archetipinis lygmuo, suteikiant jį ne tik personažams, bet ir aplinkai. Ir todėl šiuo požiūriu rašant suaugusiems mane dažnai „pjauna“ herojų vardai: jei jau ką nors pakrikštiji, tarkim, Mariumi, norėtųsi, kad tai būtų ne šiaip vardas, o kažkokia aliuzija ar archetipas. Gal dėl to mano tekstuose dažnai ne tik aplinka, bet ir veikėjai yra „mistiškai“ bevardžiai.

Esi aktyvus literatūrinio pasaulio dalyvis? Turiu galvoje skaitymus, seminarus, festivalius, diskusijas, konferencijas ir panašias rašytojų bendruomenės konvulsijas. Ar manai, kad tokie renginiai dar aktualūs kibernetiniame amžiuje?

Taiklus apibrėžimas – konvulsijos. Ar jos aktualios? Nežinau. Asmeniškai man – ne itin. Bet jeigu tas „konvulsijas“ kažkas rengia ir jose dalyvauja, vadinasi, yra žmonių, kuriems tai aktualumo neprarado. Man visa tai tikrai netrukdo, bėda nebent ta, kad visokie literatūriniai festivaliai (beje, beveik visi vykstantys Vilniuje) suryja nemažai Kultūros tarybos skirstomų lėšų. Organizatoriams ir dalyviams gal tai ir smagus reikalas, bet štai klausimas, kiek visame tame yra išliekamosios vertės ir ar nebūtų prasmingiau už tas lėšas, pavyzdžiui, išleisti daugiau knygų. Yra toks taiklus E. Hemingway‘aus patarimas: „Niekada nepainiok judesio su veiksmu“. Ir kaip bežiūrėsi, visos tos tavo minėtos „konvulsijos“ labiau primena judesį.

Kokio žanro literatūrą labiausiai patinka skaityti? Užrašus ant sienų viešuose tualetuose ir mamos sms’us iš sąrašo išbraukime.

Apie užrašus ant sienų (nebūtinai tualetuose) pataikei, bet tiek to, palikime juos ramybėje.
Pastaruoju metu daugiausiai skaitau poeziją, nes prozai tiesiog trūksta laiko. Bet mylimiausiu žanru turbūt pavadinčiau romaną: tai tarsi literatūrinė opera, visų kitų žanrų sintezė. O šiaip preferencijos keičiasi. Tarkim, vienu metu buvau „užsėdęs“ ant pačios seniausios literatūros, taigi skaičiau visokius šumerus ir egiptiečius. Estetine prasme pasaulėjautos gal ir nepakeitė, bet akiratis tikrai prasiplėtė.

Kokia tavo nuomonė apie popso ir, pavadinkime, literatūros iš didžiosios raidės takoskyrą?

Neigiama. Nors pradėkim nuo to, kad popsas popsui nelygu. Yra, pavadinkim, „juodasis“ popsas, apie kurį kalbėti turbūt net neverta: tai tarsi šviežios bandelės – tą akimirką skanios, bet suvalgius jų likimas toks pats kaip ir tikrų bandelių. Bet yra ir „baltasis popsas“ – tarkim, rokas. Jis nėra toks sudėtingas ir gilus, kad stovėtų ant vienos lentynos su klasikine muzika, tačiau išliekamosios vertės turi, taigi tai menas, tiesiog paprastesnis. Ir Lietuvos kultūros problema, mano galva, būtent ta, kad trūksta to „baltojo“ popso: turime tik „juodąjį“ ir rimtąją kultūrą, o tarp jų – beveik bedugnė. O tai užkerta kelia auditorijos evoliucijai: visi mes turbūt pradedame nuo „juodojo“ popso, bet paskui, bręsdami, imame ieškoti sudėtingesnės, mūsų pačių sudėtingėjimą atspindinčios kultūros. Tarkim, aš klasikinę muziką pamėgau per vadinamąjį progresyvųjį roką – ypač grupės Jethro Tull kūrinį Bourée: pasidomėjęs sužinojau, kad tai yra J. S. Bacho kūrinio interpretacija, tada ėmiau klausytis paties Bacho ir t. t.
Pastaruoju metu lietuviškoje muzikoje situacija keičiasi į gera – atsiranda visai vertų dėmesio „baltojo“ popso grupių, bet štai literatūroje turbūt vis dar žioji praraja: arba perdėtai rimti ir dvasingi dėdės ir tetos, arba atviri grafomanai. Ir bėda ta, kad steriliame burbule atsidūrusi rimtoji kultūra ima virti savo sultyse ir vysti. Jei pasidairysime po pasaulį, tendencija turbūt bus tokia, kad ten, kur klesti kokybiškas popsas, klesti ir rimtoji kultūra, nes, tarkim, Queen klausęs žmogus turbūt nenualps patekęs ir į operą, taigi prasiplečia rimtos kultūros auditorija, o rimtieji autoriai gauna kūrybinių syvų iš „baltojo“ popso. Žodžiu, vyksta visiems naudinga sintezė. Pas mus vis dar gaji nuomonė, kad Holivudas gali suvalgyti rimtąjį meną, bet tai tikrai nereiškia, kad taip nutiks. Tai reiškia nebent tai, kad taip teigiantis neklausė, tarkim, Čikagos simfoninio orkestro ir nematė J. Jarmuscho Deadman – Amerikoje visai tai kuo darniausiai sugyvena su Holivudu. Ir, beje, be injekcijų iš valstybės biudžeto.

Ar toje aukščiau paminėtoje konfrontacijoje (o gal ribų nyksme) dar yra vietos avangardui, marginalams, drąsesniam žodžiui? Kaip galima būtų pozicionuoti eksperimentinę kūrybą?

Problemą įžiūrėčiau kaip tik visai kitoje vietoje: eksperimentai kažkuriuo metu (siečiau tai su S. Gedos kulto atsiradimu) tapo „pagrindine srove“, tad toliau judėti tarsi nebėra kur, nes eksperimentų laukas bet kurioje srityje yra gana ribotas. Kitas dalykas, kad eksperimentas privalo turėti prasmę ir nebūti savitikslis. Gali kurti poeziją rašydamas žodžius iš kito galo, bet kas iš to? Jei ta poezija gera, ji bus gera bet kaip užrašyta. O jei tekstas niekam tikęs, „eksperimentinis“ užrašymas jo neišgelbės.
Na, o „drąsesnis žodis“ dabar apskritai peraugo į kažkokias keistas formas. Kad ir tą patį slemą, kuriame kažkaip nieko drąsaus neįžvelgiu, nes drąsa būna tada, kai kažkuo rizikuoji. Be to, man ne 12 metų, kad krizenčiau ar išgyvenčiau katarsį išgirdęs nuo scenos kažką sakant „bybis“.
Tiesą sakant, šiuo metu labiau pasigendu ne eksperimentų, o kaip tik atsigręžimo į tradiciją, bandymų ją atnaujinti. Tik vargu ar tai įvyks, nes klasikinė poetika reikalauja tam tikro įdirbio ir amato įvaldymo (ritmas, rimas ir t. t.). Gerokai paprasčiau „eksperimentuoti“ ir įsivaizduoti, kad tai kažkoks maištas.
O marginalai truputį kita tema. Kažkuria prasme šiais laikais rašytojas ir poetas yra marginalas savaime, nes nepatenka į pagrindinį masinės informacijos srautą, ir bent jau man tai tikrai nekliūna. Problema labiau tai, kad trūksta marginalų pačioje literatūrinėje terpėje, t. y. žmonių, kurie nesišlietų prie jokių kuopelių ir tiesiog eitų savo keliu. Būnant krūvoje autentiškumas neišvengiamai kažkiek niveliuojasi. Taigi man patinka, pavadinkim, „žmonės iš pogrindžio“, tik gaila, kad dažnu atveju buvimas pogrindyje būna ne sąmoningas apsisprendimas, o tiesiog ženklas, kad kažkam nepavyko įsitvirtinti ten, „aukštybėse“.

Pažįsti žmonių, kurie skaito poeziją, bet jos nerašo?

Rodos, pažįstu. Bet visus juos įtariu slapta vis dėlto rašant. O šiaip šis klausimas turbūt gimsta iš ankstesniojo: kai nusieksperimentuoji, auditorijos nebelieka, tik patys eksperimentuotojai, neva besigėrintys kolegų eksperimentais, bet iš tiesų tiesiog norintys parodyti savąjį. Man bene svarbiausias literatūrinio teksto kriterijus yra aktualumas. Ir jeigu net man, rašančiam, didelė dalis šiuolaikinės poezijos yra visiškai neaktuali, kodėl ji turėtų būti aktuali paprastam, su literatūra niekaip nesusijusiam žmogui? Vienas mano draugas apie kažkokią grupę kažkada pasakė: „Ne visi garsai yra muzika“. Tas pats galioja ir čia: ne visi žodžių junginiai yra poezija.

Kilo pagunda nusileisti į buitinį lygmenį ir garsiai įvardyti stereotipinę prielaidą: būdamas gabus rašytojas tikriausiai neatsigini damų dėmesio?

Šiek tiek provokuojantis klausimas, bet ką jau: negaliu skųstis. Tik abejoju, ar tai susiję su rašymu: jei nemoki bučiuotis, nepadės ir genialiausia poezija. Kitas dalykas, kad ta rašytojo ar poeto aura gal ir veikia tam tikrą „damų“ tipą, bet nesu tikras, kad būtent tos „damos“ yra mano skonio. Visa ta bohemiška kraujomaiša man neatrodo labai viliojanti, o ir nesu toks beviltiškas, kad bandyčiau traukti prie savęs žmones savo statusu, ypač dar tokiu juokingu šiuolaikinėje socialinėje hierarchijoje kaip „poetas“.
Jeigu jau visai atvirai, kartais – bent jau „normalių“ žmonių pasaulyje – tas „poeto“ įvaizdis kaip tik ne į naudą. Nežinau, kur tos klišės apie dvasingus berniukus, ieškančius moteriškos krūtinės išsiverkti ir išsipasakoti vaikystės nuoskaudas, šaknys, bet tikiuosi, kad man tai negalioja. Moteriškas krūtines vertinu dėl kitų dalykų.

Kad jau perėjome prie buitinių klausimų, tai prisiminiau: viename interviu esi prisipažinęs, jog vos išvengei potraukio varžtams ir atsuktuvams. Čia juk ne kokteilių pavadinimai? Taigi, man, kaip tomkompotui smalsu, koks gi tavo mėgstamiausias gėrimas?

Romas. Piratų gėrimas ir visa kita. Santykį su juo aprašiau apsakyme „Kaip mes stabdėme linijinį laiką“. Vaikystėje labai mėgau romaną „Lobių sala“, o ten, kaip žinia, visi maukė romą. Anais laikais romo Lietuvoje, rodos, nebuvo, o jei ir buvo – buvau per mažas jo nusipirkti. Žodžiu, nutariau, kad užaugus tai bus mano gėrimas. Kai užaugau ir paragavau, paaiškėjo, kad piratai turėjo gerą skonį. Taigi: fifty man on a dead man’s chest…

Esi laimėjęs literatūrinių konkursų, tapęs ne vienos premijos laureatu. Dar vienas pletkų lygio kausimas: kur išleidai gautas premijas?

Pats sunkiausias iš visų tavo klausimų. Visiškai nemoku elgtis su pinigais, tad neįsivaizduoju, kur jie dingsta. Matyt, elgiuosi su jais kaip su romu – piratiškai. Bet gal tai nėra blogai. Įsivaizduokim tų premijų galimybes kaip netikėtai aptiktą lobių salos žemėlapį: šiaip gal ir tingėtum leistis į kelionę, bet va skrynelė su auksiniais visai praverstų… Žinoma, tai niekada nebūna pagrindinis motyvas rašyti, bet kad neverkiu iš nuoskaudos gavęs pinigų už kūrybą taip pat faktas.

Ar turi iliuzijų, kad tavoji knyga „Pypas ir jo nutikimai“ ištrauks aštuntokų (būtent jiems ši knyga rekomenduojama) žvilgsnius iš porno saitų ir instagramo storių?

Na, konkuruoti su pornografija negali net Biblija, tad ką jau kalbėti apie mano „Pypą“. Joks save gerbiantis paauglys neiškeis „pornūškės“ į knygą.
Kalbant apie „Pypo“ ir paauglių sąsajas: čia truputį komiškas dalykas. Vienas tą knygą perskaitęs žmogus pavadino ją „Kamasutra vaikams“. Taigi viskas priklauso nuo interpretacijos. Arba skaitytojo sugedimo. Nesiplėsdamas pasakysiu tik tiek: bandau savo tekstus rašyti taip, kad juos būtų galima skaityti ar interpretuoti keliais lygmenimis. Tas pats galioja ir „Pypui“. Ir jeigu kas nors tiems paaugliams įduotų atitinkamą šios knygos skaitymo raktą, atskleidžiantį viso to teksto dviprasmiškumą, manau, kad jie savo žvilgsnius iš tavo minėtų vietų ištrauktų. Gal neilgam, bet vis dėlto.

Jei Luisas Albertas Salvatjera turėdamas kokių tai savų sumetimų nuspręstų būti literatu, kokias atgrasymo priemones naudotum?

Tiesiog patarčiau atsikratyti asmeninio susireikšminimo, iš kurio kyla tikėjimas, kad savo kūryba pakeisi pasaulį ir šiaip kad esi kažkoks ypatingas ir įdomus kitiems. Iš to susireikšminimo atsiranda pagunda užkrauti skaitytojams visokias savo gyvenimo konkretybes, kuriomis paprastai žmonės vargina nebent geriausius draugus ar psichologus. Be išimtinių atvejų, kai autorius jau yra įžymybė, jo asmuo skaitytojams yra, taip sakant, nulis be pagaliuko: žmonės skaito tekstus tikrai ne todėl, kad nori sužinoti autoriaus patirtis, o todėl, kad nori per jo patirtis (jeigu jos suuniversalintos) geriau perprasti savąsias. Ir jei Salvatjera visa tai suvoktų, atgrasyti jo nuo rašymo nebandyčiau. Tai tikrai ne pati blogiausia veikla, kokia gali užsiimti žmonės.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.