Kartais susimąstau, ar darbe neprisiuostau asbesto dulkių. Man patinka stebėti, kaip statybų laukas paskęsta šviesiai pilkų dulkių gniutuluose. Tada žemė nuo dangaus ima nebesiskirti, vaizdas pavirsta į abstraktų Rytų Europos peizažą.
Žinau, kad supistai blogai, žinau, kad bybis, bet ką aš galiu padaryti. Ką galiu padaryti. Gerai, negalvok apie tai. Taip, laba diena, gerai.
Kai pirmą kartą pamačiau Gangą, pagalvojau… upė kaip upė. Merkys ir Šetekšna gražiau teka.
Na gerai, Ganga – viena švenčiausių upių pasaulyje.
Ankstyvas rudens rytas (mano standartais – dar naktis). Jis sėdi priekinėje tėvo automobilio sėdynėje, apsnūdęs žvelgia į medžius, kelio vingius. Kartais pažvairuoja į pavaras perjungiančią tėvo ranką. Jaučiasi dėkingas, kad tėvas penktą ryto dėl jo sukinėja vairą ir maigo pedalus.
Per rūką juodas automobilis atrodo it milžiniškas anglies gabalas, neturintis nei įėjimo, nei išėjimo. Salomėja paspartina lėtus žingsnius ir netrukus aplink blauzdas pajunta šilumos liežuvius. Kai jam skauda koją, visada vairuoja ji, nors ir neturi vairuotojo pažymėjimo.
Vienoje Žemaitijos koplytėlėje bus filmuojamas vaizdo klipas hitui, kurio angliškas variantas turėjo pretenzijų patekti į MTV, būti platinamas YouTube, kitais socialiniais tinklais bei muzikiniais kanalais. Kažkokiai naujai muzikos grupei netikėtai sukūrus įsimintiną, pagaulią dainą, tuoj atsirado leidėjų ir prodiuserių, pasišovusių praskinti kūriniui kelią į plačiuosius klausytojų vandenis.
– Kaip tai pakartotinai neatvažiuos? Nes pasnigo… žiemą?! Šiaurėje?! … Kaip, kaip? Globalinis atšilimas? Žiūrėkit, kad nebūtų užsakymo atšaukimo!.. Rytoj? Na gerai, šįkart dar palauksiu.
Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama žaidžiant. Elena daug žaisdavo lėlėmis, meškinais, gaisrinių automobiliukais, dažnai net labiau, tikriau jausdama mažą pasaulį, kurį kuria jos rankos, kurį ji kūrė vaikams. Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama būnant tarp vaikų, su vaikais. Elena ir buvo. Buvo, kol tapo Elyte. Lygiai kaip Vitalija virto Vita.
Nesuprantu, kaip galėjau paklysti. Visada maniau, kad pažįstu šį mišką. —– Tirštėjantys vakaro šešėliai palengva pasiglemžia šviesesnius plotus. Tai šen, tai ten nuo samanų galvas kelia tamsūs žvėrių siluetai. Viliuosi, kad tai tik fantomai, tačiau palengva užvaldantis nerimas vis verčia dairytis dažniau. Retkarčiais net slenku
Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo.