Žymos: Proza

Edita Puskunigytė

Edita Puskunigytė. Dieviškas smurtas

Per rūką juodas automobilis atrodo it milžiniškas anglies gabalas, neturintis nei įėjimo, nei išėjimo. Salomėja paspartina lėtus žingsnius ir netrukus aplink blauzdas pajunta šilumos liežuvius. Kai jam skauda koją, visada vairuoja ji, nors ir neturi vairuotojo pažymėjimo.

Vakaris Šaulys. Neįprasta draugija

Vienoje Žemaitijos koplytėlėje bus filmuojamas vaizdo klipas hitui, kurio angliškas variantas turėjo pretenzijų patekti į MTV, būti platinamas YouTube, kitais socialiniais tinklais bei muzikiniais kanalais. Kažkokiai naujai muzikos grupei netikėtai sukūrus įsimintiną, pagaulią dainą, tuoj atsirado leidėjų ir prodiuserių, pasišovusių praskinti kūriniui kelią į plačiuosius klausytojų vandenis.

Gediminas Cibulskis. Vieno laukimas

– Kaip tai pakartotinai neatvažiuos? Nes pasnigo… žiemą?! Šiaurėje?! … Kaip, kaip? Globalinis atšilimas? Žiūrėkit, kad nebūtų užsakymo atšaukimo!.. Rytoj? Na gerai, šįkart dar palauksiu.

Arminas Bartulis

Arminas Bartulis. Novelės

Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama žaidžiant. Elena daug žaisdavo lėlėmis, meškinais, gaisrinių automobiliukais, dažnai net labiau, tikriau jausdama mažą pasaulį, kurį kuria jos rankos, kurį ji kūrė vaikams. Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama būnant tarp vaikų, su vaikais. Elena ir buvo. Buvo, kol tapo Elyte. Lygiai kaip Vitalija virto Vita.

Ilona Kozik. Naktis miške

Nesuprantu, kaip galėjau paklysti. Visada maniau, kad pažįstu šį mišką. —– Tirštėjantys vakaro šešėliai palengva pasiglemžia šviesesnius plotus. Tai šen, tai ten nuo samanų galvas kelia tamsūs žvėrių siluetai. Viliuosi, kad tai tik fantomai, tačiau palengva užvaldantis nerimas vis verčia dairytis dažniau. Retkarčiais net slenku

ArtūrasLauda

Artūras Lauda. Nuskendę laivai

Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo.

Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų…

Daniilas Charmsas(vertė Damn Pirate) Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų. O grindys pritvirtintos prie namo. O namas stovi ant žemės. O žemė tęsiasi į visas puses, ir į kairę, ir į dešinę, ir pirmyn, ir atgal. O ar baigiasi kur nors?

Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai…

Daniilas Charmsas(vertė Damn Pirate) Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai. Trys sėdi: du iš dešinės, vienas iš kairės. O penki stovi ir laikosi už odinių rankenų: du stovi iš dešinės, o trys iš kairės. Sėdinčios grupės žiūri vienos į kitas, o stovinčios stovi vienos į

Daniilas Charmsas

Mama, tėtis ir tarnaitė pavadinimu Nataša sėdėjo prie stalo ir gėrė.
Tėtis, be abejonės, buvo užkietėjęs mėlynanosis. Net mama žvelgė į jį iš aukšto. Tačiau tai netrukdė tėčiui būti geru žmogumi. Jis itin nuoširdžiai juokėsi ir suposi ant kėdės.

Silvestra Pilkutė. Debesys

Debesys panašūs į pūkus. Žinau, banaliau ir nepasakysi, betgi jie išties kaip plunksnos. Tiek žvelgiant iš apačios, tiek iš viršaus ar šonų. Kartais bandau įsivaizduoti tą, kas pirmas sugalvojo tokį palyginimą.