Neretai knygynų lentynose pasigendu kokybiškų novelių. Tuomet sklaidant naujausių romanų puslapius apima liūdesys – ilgiuosi novelistų meistriškumo, taupios kalbos, koncentruoto siužeto ir poteksčių, kurios atveria vis kitus, gilesnius tekstų klodus.
Prie durų apsauginis prašo parodyti dokumentą, bet mūsų veidai vis tiek netrukus ištirps. Patikrina krepšį – ar neneši nuodėmės?
Viduje.
Naktis – ne tamsa. Naktis – drėgna altoriaus oda.
Žiūriu į baltai apsirengusią naują slaugytoją. Sandra. Vyresnioji ją taip pristatė. Sandra man šypteli ir nusisukdama už ausies užsikiša plaukų sruogą. Stebiu, kaip ji prisėda prie stalo, ant kurio padėtas paskyrimų lapas. Atrodo, esu ją kažkur matęs, bet kartu jos veido bruožai nepažįstami.
Stoviu tarpduryje. O gal sėdžiu po laiptais. Veikiausiai pasislėpiau spintoje. Šiaip ar taip, darau tik metafiziškai. Mano mintys – mano protas – ne su manimi.
Dar nenumiriau, bet, sakykim, pakeliui.
Albumo „Vietos pasauly!“ („Damn Good“, 2024) tekstai gali būti priskirti paaugliškajam (mokykliniam?) egzistencializmui. Tai toks pseudoegzistencializmas, apie kurį išgirsti mokykloje ir tave tuo pat metu kamuoja teenage angst.
Atšalus orams pradėjau lankyti daugybę būrelių, kad liūdesį keliančias mintis išstumtų ateityje praversianti informacija. Lapkričio vakarais miestai nėra draugiški vaikams. Betono stačiakampiai šešėliuose virsta kraupiais milžinais, o šlapias asfaltas paplūsta raudonais šviesoforų ir nuvažiuojančių mašinų žibintų šviesų atspindžiais.
Gentyje buvo vienuolika žmonių: aštuonios moterys ir trys vyrai, kurie jas valdė. Archajiška, bet tai ir vyko dar prieš amžius. Įsivyravo patriarchatas. O kodėl įsivyravo? Kodėl, pavyzdžiui, neįsimoterino? Turbūt todėl, kad tai tik istorijos pradžia.
Lapkričio pradžioje mamą paguldė į ligoninę. „Nieko rimto, tik menkas negalavimas“, – iškart nuramino gydytojas. Dar pasakė, kad labai svarbu kokybiškai pailsėti ir dėl nieko nesirūpinti, o kad palengvinčiau šią užduotį, pažadėjau mamai pasirūpinti jos namais ir Džimiu.
Muzika Nelei tiesiogiai asocijavosi su smurtu. Kartu, jos nuomone, tai buvo tobuliausia meno forma. Galima tik tikėtis, kad šie faktai nebūtų susiję. Juk tie smegenų vingiai, atsakingi už sąsajas ir keistus nukrypimus, yra ganėtinai painūs.
Aras eina mušti armėno vardu Armenas. Armenas kepa labai šlykščius kebabus kioske gretimais. Jau vien dėl to nusipelnė bendruomenės paniekos. Aukštas, storas, rankos kaip dramblio kulšys. Todėl Aras dėl visa ko paprašė eiti kartu.