Lapkričio pradžioje mamą paguldė į ligoninę. „Nieko rimto, tik menkas negalavimas“, – iškart nuramino gydytojas. Dar pasakė, kad labai svarbu kokybiškai pailsėti ir dėl nieko nesirūpinti, o kad palengvinčiau šią užduotį, pažadėjau mamai pasirūpinti jos namais ir Džimiu.

Išvažiavau tą patį vakarą, o kai buvau visai netoli, pradėjo lyti. Norint pasiekti mažą miškų apsuptą gyvenvietę visada prireikia valytuvų. Prieš tūkstantmečius čia slinkę ledynai suformavo kalvas ir įdubas, dabar prisipildančias tiršto rūko. Atsimenu, kai vaikystėje su mama eidavom pasivaikščioti, jos balsas susiliedavo su visur įsiskverbusia pilkuma. Ta pati pilkuma pašiaušdavo man viso kūno plaukelius. Tik šalia risnojančio šuns lekavimas viską pašviesindavo ir nuramindavo.

Visą savaitę slampinėjau vaikystės gatvėmis. Lapkritį spalvos užmiega ir stoja tyla. Buvau įsitikinusi, kad naujų gyventojų į miestelį taip ir neatsikėlė, todėl nustebau už nugaros išgirdusi vaiko balsą. Prie gerai pažįstamo namo stovėjo automobilis, į kurį vyras su sūnumi nešė dėžes.

– Adomai? – negalėjau atplėšti akių nuo geriausio vaikystės draugo.

– Ir tu čia? – šūktelėjo atpažinęs, o tada nusijuokė savo purpuriniu juoku.

Stovėjom kikendami – truputį nejaukiai, truputį sutrikę. Bandžiau suprasti, ar priešais stovintis žmogus vis dar yra tas pats gerai pažįstamas vaikas, ar jau visai kitas suaugėlis. Jis papasakojo, kad ketina parduoti vaikystės namus ir atvykęs tik savaitgaliui – susirinkti paskutinių daiktų. Pirštais pešiojau striukės rankogalio siūlą. Dėmesys nukrypo prie aplink zujančio berniuko.

– Kiek jam penkeri? Šešeri? – Niekada nesisekė atspėti vaikų amžiaus.

– Baik tu, – beveik įsižeidė Adomas. – Jau eina į antrą klasę.

– Jam nebus liūdna? Turbūt nėra su kuo žaisti. Tėvas patrūkčiojo pečiais.

– Jis uždaras vaikas, pats prasimano veiklų.

Mane vaikystėj irgi taip vadino, bet tai nereiškė, kad man nebūdavo liūdna.

Popiet vedžiodama šunį nuklydau prie kaip niekad triukšmingos upės. Tarsi norėtų įspėti: „Gali grožėtis, bet tik pabandyk prisiartinti – įtrauksiu.“ Paprastai vandens šnypštimas užgožia kitus garsus, bet dabar erdvėje buvo dar kažkas. Ne iškart supratau – iš už krūmų sklido trimito muzika. Tai nebuvo harmoninga melodija, tik keisti atsitiktiniai garsų deriniai. Sustingau.

Man patinka pučiamieji – vibracija, kylanti lūpoms bučiuojant varį, alsavimas, virstantis sinkopėmis ir più mosso, bet labiausiai tembras. Trimitai visada groja sodriomis ir ryškiomis spalvomis, tik šįkart jos ištirpo. Improvizacija taip gerai įsiliejo į aplinką, kad beveik neturėjo savo spalvos.

Šuo pirmas nubėgo pasveikinti muzikanto. Trimitas nutilo ir vaiko juokas pažadino mane iš sąstingio. Vis dar nustebusi prislinkau arčiau.

– Kaip tau tai pavyko? – paklausiau. – Kai grojai, pakeitei spalvas.

Nenorėjau pasirodyti pamišėlė ir išgąsdinti berniuko. Bet vaikas pakėlė smalsias akis, jokio sąmyšio jo žvilgsnyje nebuvo.

– Bandžiau pakartoti tai, kas aplinkui, – gūžtelėjo. – Nežinau, ar pavyko.

Žiūrėjom vienas į kitą lyg kokie sąmokslininkai, bandantys išsiaiškinti, ar esam verti vienas kito pasitikėjimo.

– Bandei pakartoti aplinkos garsus? – paklausiau. Jis suprunkštė ir papurtė galvą.

– Spalvas? – pabandžiau dar kartą.

Šįkart jo veidas nesukrutėjo, tik akys šelmiškai sužybčiojo.

– Gali pakartoti šitą spalvą? – parodžiau jam savo ryškiai raudoną šaliką.

Jis linktelėjo.

Būdama maždaug trejų pamėgau piešti. Turbūt nieko ypatingo, dauguma vaikų tai mėgsta. Tokio amžiaus pieši viską, ką matai aplinkui, ir taip, kaip matai. Tada dar nežinai, kad žmonės mato pasaulį skirtingai – tiksliau, kitaip, nei tu. Pavyzdžiui, kartą nupiešusi žiemos šventę, viską nuspalvinau žaliai. Mama nesuprato: „Ne, ne. Sniegas būna baltas. Iš kur čia tiek žolės?“ O aš jai: „Ne žolė čia. Čia vaikai dainuoja“.

Atsimenu, piešiniai labai sudomino tetas. Jos sakydavo, kad tamsios spalvos yra piktos arba liūdnos, o šviesios – linksmos. Klausdavo, ar aš jaučiuosi liūdna arba pikta. Nemokėdavau joms paaiškinti, kad tai tik upės šniokštimas arba pravažiuojančių automobilių gausmas, todėl ilgainiui tiesiog nustojau piešti garsus.

Dabar žiūrėjau į tą smulkų kūnelį, pirštukais įsitvėrusį trimito, ir jaučiau neapsakomą švelnumą. Buvom du nesuprasti vaikai, apsupti pilkų tonų. Pasiūliau jam sugroti mėlyną vandenyną. Jis pabandė – iš pradžių nedrąsiai, paskui vis labiau pasitikėdamas savimi. Vėliau vibracijomis pavirto geltonos citrinos, raudoni obuoliai ir žalios vynuogės. Po kiekvieno patvirtinimo, kad suprantu jo kalbą, vis stipriau sužibdavo akys.

Apie miegą tąnakt nebuvo net minties. Atrodė, kad visas mano kūnas virtęs neišsenkančia jūra, kuria ritasi pavidalą keičiančios bangos. Virsta tai garsu, tai šviesa. Ieškojau savo senų knygų su paveikslų reprodukcijomis. Reikėjo iš naujo viską peržiūrėti – daugybė dailininkų buvo sinestetai, tik tai mažai kas žinojo. Norėjau papasakoti apie juos savo naujajam draugui.

Mano galvoje jau pradėjo megztis ateities scenarijų tinklas. Kvapą gniaužė, kiek daug kartu galime nuveikti ir ištyrinėti. Gal net patobulinti muzikos ir dailės teorijas arba prisiliesti prie fizikos ir neurologijos? Keista, kaip skirtingai smegenys gali interpretuoti bangas.

Grandiozinius planus pertraukė skambutis į duris. Užsisvajojusi nuslinkau atidaryti. Tai buvo Adomas.

– Tik norėjau atsisveikinti.

– Jau? Dabar? Juk savaitgalis dar nesibaigė, – sutrikusi išlemenau.

– Susirinkom viską, ko reikėjo, – lyg teisindamasis atsakė.

Pati nustebau taip sureagavusi. Sužavėta panašiai mąstančio vaiko, mintyse pradėjau jį savintis.

– Kol neišvykai… – pradėjau. – Man atrodo, tavo sūnus girdi spalvas.

– Per daug jo neišgirk, mes norim, kad jis augtų turėdamas realistiškus lūkesčius.

– Nesupratai, – pertraukiau. – Turiu galvoje, kad žiūrėdamas į spalvas, jis girdi garsus.

Dabar Adomas sukluso. Nedrąsiai prisėdo ant lovos krašto. Kaip anais laikais, kai ateidavo į svečius. Buvo labai drovus vaikas ir klausydavo kiekvieno mamos pamokymo.

– Atsimeni mano vaikystės piešinius? – paklausiau. Jis nusijuokė.

– Buvai keistuolė. – Nes kitaip matydavau pasaulį? – šiek tiek įsižeidžiau.

– Ne, – jis visai nesutriko. – Nes nuolat įrodinėdavai, kad piešiniai be garsų yra neišpildyti.

Suglumusi bandžiau prisiminti, ar tai tiesa.

– Aš norėdavau suprasti, apie ką tu kalbi, – tęsė jis. – Tik tu buvai įsitikinusi, kad nesugebėsiu.

Atsisėdau ant grindų šalia snaudžiančio Džimio ir panardinau pirštus į jo kailį. Turbūt Adomas mane pažinojo geriau, nei maniau.

– Beje, – šelmiškai išsišiepė. – Atnešiau tau kai ką.

Iš kišenės ištraukė kelias nedideles dėžutes, kai prinešė arčiau, atpažinau garso kasetes.

– Kas čia? – paklausiau.

– Neprisimeni? – nusivylė jis. – Džimis Hendriksas. Jo garbei pavadinom tavo šunį.

– Pavadinom? – Žiūrėjau į jį mėgindama prisiminti.

Adomas prisėdo šalia.

– Gal ir nesuprantu tų pavienių garsų ir turbūt niekada neįžvelgsiu juose grožio, – tyliai sušnibždėjo jis. – Bet pažįstu savo sūnų – matau, koks jis laimingas, kai groja. Net kokį nors paprastą kūrinį. Supranti? Tokį, kokiu grožėtis galiu ir aš.

Jo balsas buvo ramus ir šviesus – susiliejo su Džimio kvėpavimu. Užsimerkiau, kad kuo geriau įsidėmėčiau tuos tylius garsus. Pasižadėjau sau juos vėliau nupiešti.

„Viskas dėl tos harmonijos“ – staiga dingtelėjo po kelių mėnesių, važiuojant automobiliu. Grotuvas suko kasetę, skambėjo „Purple Haze“ – mėgstamiausia Adomo daina. Prisiminiau jo pasakojimus apie tai, kaip viduramžiais žmonės buvo pametę galvas dėl harmonijos, todėl tritonis, vienas didžiausių disonansų, buvo vadinamas velnio intervalu. Džimis savo dainą pradėdavo kelis kartus sugrojęs tritonį, vėliau pereidavo prie savo legendinio solo. Iš bauginančios pilkumos į raminančią šviesą.

Sustabdžiau automobilį šalikėlėje ir išlipau apsidairyti. Buvo sausio pradžia, visur sniegas, bet spalvos jau budinosi.