„Rankų“ anketa: Greta Ambrazaitė
Kokias penkias knygas pasiimtum į negyvenamą salą ir kokia tvarka imtum jas deginti, kai prireiktų laužui prakurų?
Kokias penkias knygas pasiimtum į negyvenamą salą ir kokia tvarka imtum jas deginti, kai prireiktų laužui prakurų?
Bedugnės įvaizdis poezijoje neretai asocijuojasi su beribiu, neapčiuopiamu, neišmatuojamu, dažnai pragaištingu reiškiniu. Ištinkantis žmogaus–begalybės kontaktas, skirtingų prigimčių objektų sąveika ženklina ir pavojingą balansavimą ant ribos, anapusybės dvelksmo pojūtį.
Nemyliu savo tėvynės.
Jos abstraktus blizgesys
neapčiuopiamas.
Tačiau (kad ir kaip prastai skambėtų)
Asilo pienu kvepianti vonia. Ten prausėsi.
Žaliųjų vynuogių kaukė. Ji slėpėsi.
Ei, klausykit, žmonės, ar trobelėje yra kas nors gyvas? Ar galiu pasislėpti nuo lietaus? Žiūrėk
į šiurkštų delną
iš aklojo skardinės
leidžias žiedlapiai
pakylu iki
420 Hz
420 BPM
420 metrų
plaukiu krauliu
krantas taip toli
Žalia banguojanti pieva prie upės. Diena karšta, dangus ganėtinai giedras, prisodrintas dirbtinio mėlio. Plaukia vienas kitas kartoninis debesis.
Ar žinote tą laiką, kai esi bare su draugu ar drauge, arba – mano atveju – kolega, ir po ilgos, išvarginusios dienos alus ryjasi lengviau nei vanduo ir, regis, <...>
Skaruota mergaitė žengia
į gruodo žvarbumą,
į ledkrėtį, dūkstančią pūgą,
žibučių ir žemuogių –