Aistis Žekevičius. Atlaidžiai šypsosi bedugnė. Eilėraščiai. Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. 78 p.

Bedugnės įvaizdis poezijoje neretai asocijuojasi su beribiu, neapčiuopiamu, neišmatuojamu, dažnai pragaištingu reiškiniu. Ištinkantis žmogaus–begalybės kontaktas, skirtingų prigimčių objektų sąveika ženklina ir pavojingą balansavimą ant ribos, anapusybės dvelksmo pojūtį. Jaunesnės kartos poetas ir vertėjas Aistis Žekevičius savo antrąjį eilėraščių rinkinį pavadino „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“, taip tarsi sufleruodamas skaitytojui, jog ryšys su neapčiuopiamybe gali būti ir nuosaikesnis.

Būties netvarumas, pasaulio neišbaigtumas, abstrakcijų neapibrėžtumas – visumos savybės, atskleidžiamos jau pirmajame rinkinio eilėraštyje („suskambus žodžiui / visa akimirksniu išsprogo / ir žydi / ir plečiasi / iki šiol“ (p. 10)) ar tekste „Atmintis“, kurios „neapčiuopsi / nepalytėsi / bet nepaneigsi“ (p. 11). Taip tarytum
pastebimas beribio reiškinio atspindys materijoje, aiški priežasties (kaip esmės) ir pasekmės (kaip rezultato, formos) subordinacija ir paneigiamas daiktiškumas (kaip būtina egzistencijos sąlyga).
Sterilumas, nuolatinis su apatija sumišęs rytojaus ilgesys – lyrinio subjekto būsenos, galbūt sukeltos neapibrėžtumo ir netikrumo dėl ateities. Eilėraštyje „Nuotrauka be papūgėlės“ perteiktas būsimojo
laiko netvarumas („vaikiškos lūpos tarstelės / šeimynėlė taigi mirs“ (p. 32)) primena šiandienos vertinimą eilėraštyje „La vita e bella“: „kol laiko yra / turėtume būti“ (p. 38). Ne viename rinkinio eilėraštyje senkančio laiko pajauta duoda apie save žinoti skaitytojui. Laikinumo įsisąmoninimas brėžia skirtį tarp materijos ir transcendencijos, žmogaus egzistencijos nepriskiriant nė vienai iš sferų: „mokausi neprisirišti // vos sėdęs prie vairo / grįžtu į pirmą pamoką“ (p. 44).

Vienas iš būdų apibrėžti neapčiuopiamus dalykus, abstrakcijas – pabandyti juos sugretinti su daiktiškaisiais objektais. Tokia pastanga juntama ne viename rinkinio eilėraštyje: „iš konteksto iškritęs šaukštelis“ (p. 31); „esu tuščias / lyg išsileidusi padanga“ (p. 53); „tarsi kokia šaltiena / stingsta du fotografai“ (p. 45) ir pan. Vis dėlto materija pati savaime negarantuoja pilnatvės. Galimybės savarankiškai egzistuoti nebuvimas daiktuose, takoskyra tarp dirbtinumo ir esmės varžo ir individo pastangas rasti prieglobstį daiktiškajame prade: „tarsi dar nežinočiau / kad pakrikus vidiniam kompasui / koordinatės netenka prasmės“ (p. 52). Pilnatvė, prieglobstis, įsivietinimas gali būti įsiprasminimo formos, tačiau ne vienintelės individo ir visumos sąveikos išraiškos. Išbaigtumo nebuvimas nesutrukdo knygos lyriniam subjektui rasti jausenos atspindžių aplinkoje: „tik atlaidi šypsena / sau pačiam // tik blausus ekranų švytėjimas“ (p. 74). Materijos ir transcendencijos apsikeitimas vaidmenimis ir svarba menamam amžinybės faktui įdomiai perteikiami ir eilėraštyje „Timeline review“: „netikiu gyvensiąs amžinai / tad labiau nei pomirtiniais paistalais / ar nemirtingumu / kliaunuosi nebyliu / fosilijų tvarumu“ (p. 73). Taip pabrėžiamas visatos vienis ir santūriai blukinama minėta esmės ir dirbtinumo takoskyra. Apmąstant ribų motyvą, rinkinyje pastebimas ir emocijos–erdvės–laiko ryšys. Bedugnės gylis gali būti apibrėžtas ne tik atstumu iki dugno (tikėtino ar neegzistuojančio), bet ir kritimo trukme: „ši puota niekada nesibaigs / nes nuodai tuštumoje / veikia visą amžinybę“ (p. 55). Laiko dimensijos vaidmuo paryškinamas pabrėžiant jo atsparumą žmogaus valiai, įtaką, o ne galimybę būti paveiktam. Taip atrandama mato svarba, savijautos dėmuo žmogaus ir kosmoso santykyje: „ir stumi esamąjį laiką / ieškodamas prarasto // bet ar gali savintis / kas niekuomet tau nepriklausė“ (p. 65). Laiko ištęsimas iki begalybės turi ir viltingąją prasmę – taip tarsi atitolinama pabaiga, nuneigiama baigtis. Kita vertus, levitavimas tarpinėse būsenose, pabaigos neigimas (ar eliminavimas) nelaikomas panacėja, veikiau nuolatiniu kryčiu ilgintis dugno: „kur kas paprasčiau būti / ant asfalto ištiškusia / apatiška vienaląste / niekaip nesuprantančia / ko tas sukruštas finišas / nė velnio / neartėja“ (p. 18).

Rinkinio eilėraščiams būdingi eseistikos atspalviai. Ne viename tekste pastebima sociokultūrinė reiškinių problematika, visuomenės įtrūkiai, istorijos skauduliai (eilėraščiai „Holokaustas“ ar „1943“). Pabrėžiamas pasaulio atšiaurumas, brutalumas atspindi bedugnės tamsos skvarbą ir įsigėrimą į žmogiškąją sąmonę, elgsenos modelius. Tekstai nėra perdėtai estetizuojami – raiškoje skaitytojas neras daugiaaukščių metaforų, perdėto sentimentalumo, kalbos nusaldinimo, priešingai – šmėsteli žargoniškos frazės, yra ir šiurkštesnės raiškos („hardas“, „grafomanai“, „užsilenkė“, „sukruštas“ ir pan.). Netrūksta ir moksliškesnės terminologijos, literatūros kūrinių citatų, nuorodų į istorinius faktus, kultūros objektus. Visa tai, kartu su nuosekliu minties dėstymu, filosofinėmis įžvalgomis, neskubriu kalbėjimu, formuoja romaus, kiek proziško,
intelektualaus teksto įspūdį. Netikėti sugretinimai, išradingi palyginimai, objektų prigimtinių savybių perkonstravimas stumteli frazes ir į (man imponuojančio) paradokso glėbį: „su šlapiu rūko skuduru“, „dergti dangų“, „korporacinė neviltis“. Emociniame fone vyrauja santūri melancholija, neretai šmėsteli vienatvės motyvas, gretinamas su tuštuma, tyla, nesvarumu. Maišto, destrukcijos, netramdomų emocijų rinkinio eilėraščiuose nėra daug.

A. Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – knyga, akcentuojanti lyrinio subjekto pastangas prisijaukinti būties netvarumą. Materijos ribotumą priešinant laiko ir erdvės neaprėpiamumui, pastebint jausenų–aplinkos elementų dvikrypčius atspindžius, pabrėžiant reiškinių įvairialypiškumą ir (kartais) paradoksalias tarpusavio sąveikas, atskleidžiamas individo integracijos į trapų pasaulį sudėtingumas. „Kas yra bedugnė? / Žmogaus pavidalo tuštuma“ (p. 62), – asmens ir kosmoso vienį konstatuoja rinkinio eilėraščių subjektas. Vieną dieną pavidalai išbluks. Ir šypsosis sau žmogus. Bedugne užpildytas. Šypsena išpildytas.