Iš ispanų kalbos vertė Justė Gadliauskaitė

JOSÉ EMILIO PACHECO (1939–2014) – Meksikos rašytojas, 1950 metų kartos rašytojų judėjimo atstovas. Viena žymiausių jo apysakų Mūšiai dykumoje (1981) išleista lietuviškai 2023 metais (RARA leidykla, vertė Simonas Bernotas), tačiau daugiau galimybių susipažinti su šio autoriaus kūryba Lietuvos skaitytojai neturėjo. Jo poezija persmelkta metaforų, gyvenimo, mirties ir atminties motyvų, joje gausu lingvistinių žaidimų, itin būdingų 50-ųjų kartai.

DIDI IŠDAVYSTĖ

Nemyliu savo tėvynės.
Jos abstraktus blizgesys
neapčiuopiamas.
Tačiau (kad ir kaip prastai skambėtų)
atiduočiau gyvenimą
už dešimtį jos vietų,
tam tikrus žmones,
uostus, miškus, dykumas, tvirtoves,
sugriautą, pilką, bauginantį miestą,
įvairias jo istorines figūras,
kalnus
–  ir tris ar keturias upes.

ŠVIESA IR TYLĖJIMAS

Jie sakė: visa, ką praradai, yra tavo.
Ir nė vienas prisiminimas neprisiminė, kad tai tiesa.

Jie teigė: visa, ką naikini, tave skaudina.
Pažymi randą, nenuplaunantį užmaršties.

Jie nusprendė: visa, ką mylėjai, mirė
Neliko nė šešėlio, viskas baigėsi amžiams.

Jie kartojo: visa, kuo tikėjai, yra klaidinga.
Žodžiai, kuriais prasidėjo tavo laikas, nuskendo.

Jie padarė išvadą: visa, ką praradai, yra tavo.
Ir trumpalaikė šviesa užtvindys tylą.

DISERTACIJA APIE KONSONANSĄ

Net jei kartais dėl ispanų kalbos skambesio atrodytų,
kad eilės vis dar žengia koja kojon su metrika,
net jei nuo jos nukrypsta, praturtina ją, apiplėšia,
geriausia, kas buvo parašyta per pastarąjį pusę amžiaus,
turi mažai ką bendro su Poezija, taip vadinama
kitų laikų akademikų ir preceptistų.
Tada asamblėja turi išrasti naują apibrėžimą,
išplečiantį ribas (jei ribos vis dar egzistuoja),
kokį nors rečiau nenugalimų klasikų vartojamą žodį.
Kokį nors vardą, bet kokį terminą (priimami pasiūlymai), aplenkiamą netikėtumų ir pykčio tų, kurie
– taip nuosaikiai –  skaito eilėraštį ir sako:
„Tai jau nebėra poezija“.

POETŲ GYVENIMAS

Poezijoje nėra laimingos pabaigos.
Poetai baigiasi
gyvendami beprotybe.
Ir jie yra ketvirčiuojami tarsi galvijai
(taip atsitiko su Darío).
Arba juos uždaužo akmenimis, ir baigiasi
metęsi jūron ar su stiklu
cianido burnoje.
Arba mirę nuo alkoholizmo, narkomanijos, kančios.
Arba dar blogiau: oficialūs poetai,
kandūs gyventojai sarkofago,
vadinamo Raštais.

ATMINTIS

Nepriimk per daug rimtai
to, ką tau sako atmintis.
Galbūt nė nebuvo to vakaro.
Galbūt visa tai buvo saviapgaulė.
Begalinė aistra
egzistavo tik tavo troškime.
Kas tau sako, kad nepasakoja pramanų
tik tam, kad prailgintų pabaigą
ir mesteltų, jog visa tai
turėjo bent šiek tiek prasmės.

SUDUŽĘS MĖNULIS

Visą naktį per pilnatį snigo ir nubundant
Ir regint sniege paskendusį mišką
Atrodo nerealu
Kad jau aušta ir Mėnulis vis išlieka nepažeistas,
Jei sudužo į šipulius, kad padengtų baltumu šią dieną.

JŪRA NETURI DIEVŲ

                                            Jūra neturi dievų.

                                            – Propercijus

Jūra neturi dievų, nes jūra
Didesnė ir senesnė negu Žemė.
Ji yra viso ko pradžia ir kaip tik dėl to
Gimė kaip tik tą akimirką.
Bangų gaudesys smėlyje
Yra jos pirmoji rauda.
Jūra verkia už mus.