Žygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987 m.) – rašytojas, menininkas ir muzikos atlikėjas, veikiantis interaktyvios fikcijos, spekuliatyvios mokslinės fantastikos, dirbtinių kalbų ir avangardinio repo srityse. Jo kūryboje pinasi ekologijos, ilgaamžiškumo, seksualumo ir kūno įvaizdžio temos, o patys kūriniai yra įvairiausių formų: tai skaitymai, garsiniai pasivaikščiojimai, automobilio salonui sukurtos audiopjesės, teatro spektakliai, vaizdo instaliacijos, interaktyvios patirtys ir kt. Ž. Kudirka yra išleidęs interaktyvią poezijos knygą, aštuonis muzikos albumus, jis – vienas iš slemo pradininkų Lietuvoje. Šiuo metu aktyviai koncertuoja, kuria parodas ir instaliacijas šiuolaikinio meno lauke, rašo pjeses teatrui, atlieka audiovizualinius performansus.

Kadaise psichoanalitikai sugalvojo įdomią meno kilmės teoriją: neva, kai sveikieji genties nariai išeidavo į medžioklę, visokie paliegėliai likdavo namuose ir bandydavo prisidėti prie šito proceso simboliškai – piešdami bizonus ir jų medžioklę ant uolų sienų. Ar sutinki su tokia kūrybos kaip sublimacijos teorija? Jeigu taip, iš kokio stygiaus kyla Tavoji kūryba?

Galbūt realybėje medžiotoją bizonas suknežino kanopomis, o sėkmingą medžioklę (kad ir vaizduotėje) išgyveno tik tas paliegėlis menininkas.

O vėliau tie sėkmingos medžioklės piešiniai galbūt įkvėpė kitas medžiotojų kartas (bizonas nebaisus, bizonas nesuknežins, tik pažiūrėk į tą piešinį) – ir taip prisidėjo prie iš tiesų sėkmingų medžioklių?

Kokias penkias knygas pasiimtum į negyvenamą salą ir kokia tvarka imtum jas deginti, kai prireiktų laužui prakurų?

Na, galvojant apie prakurus, reikėtų imti storiausias. Tam tiktų kad ir Roberto Bolano „2666“.

Taip pat tiktų Roberto Kudirkos keiksmažodžių žodynas – jo originalus leidimas guli „Kitų Knygų“ leidykloje ir yra nežmoniško dydžio. Prieš degindamas, kiekvieną puslapį perskaityčiau garsiai.

Taip pat tam tiktų Franko Herberto „Kopa“. Skaitytojai jau sunkiai besuskaičiuoja, kiek serijoje yra knygų – 6, 23 ar net 26. Tiesa, ne visas jas parašė tas pats autorius. Kad ir kaip būtų, gal pavyktų jas visas prasinešti kaip vieną.

Imčiau ir Davido Fosterio Wallace’o „Infinite Jest“. Būtų užtektinai laiko šį kūrinį parakinėti. Na, bet jei jau kalbame apie negyvenamoje saloje sustojusį laiką – tuomet reikėtų nepamiršti Jameso Joyce’o „Finnegans Wake“. Daugiau nei pavadinimo į lietuvių kalbą išversti neišdrįso niekas. Negyvenamoje saloje turėčiau užtektinai laiko ne tik iššifruoti kūrinį, bet ir paruošti vertimą.

Jeigu būtum baisiai žiaurus žmogus ir turėtum baisiai didelį priešą, kurį galėtum kankinti literatūra, kokį lietuvių literatūros kūrinį verstum tą baisiai didelį savo priešą kiaurą dieną skaityti?

Lietuvių klasikinę poeziją.

Žinia, labiausiai kurti padeda artimieji. Žinia, jie labiausiai ir trukdo. Kokie Tavo didžiausi buvę ir esami kūrybiniai padėjėjai ir trukdytojai?

Nemanau, kad galime badyti pirštais. Didžiausi padėjėjai ir trukdytojai esame patys sau.

Ką manai apie posakį, kad kritikas – tai žmogus, kuriam nepavyko tapti menininku?

Kad kritikai gali būti ne prastesni menininkai. Paskaitykite „Meno kritikos apdovanojimų“ laureatų tekstus!

Su kuriuo lietuvių literatūros klasiku ar klasike labiausiai norėtum išgerti ir ko jų paklaustum, kai po, tarkim, penkto mauko jam ar jai atsirištų liežuvis?

Su Antanu Škėma. Po penkto mauko? Pasiūlyčiau permiegoti!

Norėtųsi paklausti apie gėdingiausią nutikimą gyvenime, bet, žinoma, vis tiek nepapasakosi, tad bent nusakyk penkiais kodiniais žodžiais.

Daugiausia gėdos prisidarau sapnuose: papuolu į situacijas, kurių visiškai negaliu kontroliuoti.

Kadaise, prasidėjus Sąjūdžiui, buvo metas, kai net neskaitantys paaugliai bėgo į bibliotekas ieškoti R. Gavelio romanų, nes pasklido gandas, kad ten juodu ant balto parašytas žodis „bybys“ , – tai tarsi tapo simboliu, kad vyksta kažkas esminio ir artėja didžiulės permainos. Ar pasitaikė Tavo gyvenime meno kūrinių, kurie išėjo iš siaurų kultūros rėmų ir įgijo Tau platesnę socialinę, psichologinę ar dar kitokią prasmę?

Na, panašų efektą savu metu padarė Williamas S. Burroughsas, J. G. Ballardas, Chuckas Palahniukas, Hunteris S. Thompsonas.

Kokią didžiausią klaidą daro pradedantieji rašytojai po to, kai jau padaro didžiausią klaidą pradėdami rašyti?

Nustoja rašyti.