Linija Olšė. Eilėraščiai
nekalbinis
vis ieškau to
kurio trokšta mano širdis
skambinu telefonu
neatsiliepia
negaliu pagauti
jokiais jutiminiais prietaisais
sureaguoja ne tie impulsai
golfo klube įsidarbinu nešiku
nepasiekiama sau pametu koordinaciją
gaunu laiškus
į daržovių kioską kur pakuoju
slyvinius pomidorus
ko ieško mano širdis
nesusikalbu jokiais žodynais
lyg pametusi dovanų kuponą
kaitinuosi saulėlydy
be asmeninio kodo ir
be apdrausto turto
tai nepavojinga kai rodos čia pat
guodžiantis artumas
jei žinočiau
ką nors apie savo širdį
rasčiau tą kurio ieško mano širdis
labirinto šifruotė kryžminiuose skersgatviuose
įleiskite į alyvų giraitę –
juk sakiau
nemoku jokios kalbos
tyras
jau nuplautos sienos
nuo pernykščių
telefonų numerių
tikėtasi jog prireiks
neprireikė
švarūs lapai stimuliuoja vaizduotę
ant jų klijuojasi
žodžiai trykštantys
lyg versalio fontanai
ten sudygsta mintys atrandamos prasmės
ir nevaisingas figmedis
apsipila vaisiais
tampi toks tyras jog duodi pažadus
nuo šiol
keiksiuosi eilėmis
išsirėksiu psalmėmis
mylėsiu
giesmių giesmėmis
Ogi nieko nebuvo
ryte iškėliau iš lovos koją
nepamenu
dešinę ar kairę
svarbu nenuspyriau katės
peršokau kambario viduryje
kažkodėl stūksantį dubenį
su vandeniu
ką be sakyti apie riterišką pilį
prieš tris dienas
sukonstruotą po stalu
joje reik manyti
kažkas
apsigyveno
tad lėtai lyg beždžionių tiltu
svirduliuodama prasibraunu
prie svarbiausios kliūties
dušo kranto ir
nerandu drąsos
atverti šaltą versmę
plaunančią visas
vakarykštes
fiksuotas laikmenas
memorabilias
juk galima išplaukti į dieną
ramiai
su lengvu atsidūsėjimu
iš uosto vardu
ogi nieko-ne-buvo
žaidimuose auga vaikai
kaip greit bėga laikas
didėja tavo marškinių dydžiai
batų numeris tiesiog proporcingas
šuoliams pro barus kur
ne/užsisėdi prie mobilių kokteilių
ir tavo veidas migruoja
melsvais atšvaitais
akyse mirga klaviatūros
rašmenų simboliai
virsta tekstais
tu rašai sonetus šriftu Cambria
vizualiai
be garso virpa
medžių grafiti ant sniego lakštų
kiekvienas judesys atitinka tavo
vidinių vėjų kryptis
ir nusėda pro_porcijom laiko
koliažais
vaikystės
nuotraukų įplėštų
visa kas skauda spalvų gamoje yra ruduo
jis įsiveržė pro atdarą langą
vienaragis su aukso ragu
išeik –
tariau jam
tu man per liūdnas personažas
lyg didžiulis
vienišas lamantinas
išeinu – tyliai tarė
ir mano eilės neteko spalvų
saviizoliacija
pasaulis pilnas plyšių
kai manai esąs atviras
vis tiek lindi plyšyje…
iš tų nenuskaičiuojamų
suvertų akimirksnių
kurių negaila išbarstyti
lemiami yra paskutiniai
juos kruopščiai surenki
kaip brangius perlus
štai tada
ir išlendi iš savojo plyšio
atsibučiuoti su draugais
ypač su priešais
tu ir vėl
Dieve nežinai ką su manimi daryti
kai aš lakuoju nagus
ir bandau piešti ant jų kosmosą
matau juose Gvadalupės motinos
akies rainelės paveikslą
šnabždi man
mylimoji tu viską mėgdžioji
nuo pasaulio tvėrimo iki bandymo jį sugriauti
lako nuėmėju nuvalai tai
ką kruopščiai kūrei
je suis triste
esu liūdna
ir man nusibodo
naikinti debesis
stebėti kaip jie tirpsta
mano žvilgsniu
šuoliuoja mustangai
dangaus dykynėje
jie iš lėto virsta muselėmis
ir tolygiai
visiškai pranyksta
laike
autobusų grafikais tolstu nuo
neišdildomo peizažo spalvų
sukurtų mano proto neuronų
nieko blogo
tai tik liga gydanti pati save
susitaikau kaip kalinys grįžęs
į atleidimo namus
kaip žaidėjas
kuriam taškai kaupiasi jo nenaudai
kaip vaikas
kuris svaido akmenis iš savo užančio
kaip kiemsargis kuris
tik prašvitus šluoja gatves
kaip gimnazijos budintis akylai
stebintis įeinančius
kaip žmogus perone
laukiantis mylimojo pasirodymo
o traukinys seniai nuvažiavo…
gal visa tai ląstelių memorandumas
metafizinė teleportacija
be navigacijos
tavo veidas pasiklydo
tarp laiko grafikų
savikorekcija botulinu
penki dūriai įsirėžusioms
horizontalėms ir
vertikalėms
lyg norėtum ištrinti kelius
klaidatikysčių
kantrumas
permirkę balandžiai
lietuje susigūžia
aš nuveju juos
valydama palangę
ar tai reiškia kad manyje
nei pasaulyje
nėra taikos?
jie vis tiek sugrįžta ir aptupia
visus mano kraštelius
kantriai laukdami pritarimo
atleidę visą mano
žmogiškąjį šiurkštumą
priklausomumas ir priklausomybė
per rankas slidžias pinigais
keliaklupsčiaudama
tam duodu iš to atsiimsiu
nesakau jog tai teisinga
bet kam to reikia
jei atsisakoma būtinumo
atseikėti dievui dievo
o tau
ir savęs negaila