Gabrielė Jaskelevičiūtė. Eilėraščiai

pagiriamasis žodis degradacijai

visad vėluoju todėl
gyvenimo mokyklą baigiau paskutinė
iš vidaus ilgus metus pūdė
ši nevirškinama kankynė su
falsifikuotomis drąsos pamokomis
jaunime būk savimi
gyvenime po kauke nesislėpsi
užbėgu komentarams už akių
jaunimą apnuoginta širdies dalimi
maudo sluoksniuose kaip pelėsį
jaunime suprask kur esi
prieš dugno sistemą eini
o taip sutalpinkim į rėmus
kietas struktūruoja ir vykdo sistemą
minkštas plaukia prieš srovę ir
diktuoja savo utopijos emblemą
jei noriu ką nors keisti
kalbu apie tai garsiai
prie ribų griuvėsių
stoviu arčiausiai
jau prisikvėpavau
lavonų griaučių
einu išsivemsiu


p.s. ko tu pūliuoji, sistema?

 

 

baimė lygu gyvybė

kiekviena baimė
pasirodo nekviesta
kiekvienos vardas
vienas ir tas pats
kiekviena vienodai
tyliai užeina
ir šaltu pirštu
per slankstelius
stuburo braukia
šaltai pakvėpuoja
į nugarą ir
pašnabžda į ausį
aš esu tavęs nėra
bet
kol bijai tol gyva

 

 

drąsa kvadratu


pastaruoju metu
daug sapnuoju
ir pamenu
detales pamenu
siurrealizmas
laipsniu antruoju
šiam pasauliui
per drąsu
teks išsikelti
gyventi į mėnulį
apsimesiu kad
mano vidinis vyras
ir vidinė moteris
šito negirdėjo ir
nekūrė prasmės
pamenu abu
buvom drąsūs

 

dangų spalvinti


vis girdžiu
klausiant iš kur
tokie polichromiški
beveik netikri
dangūs
tokie kur
sukelia alkį
pažvelgus
išduosiu paslaptį
pats nuspalvinu
o tada tyliai
pasiimu ir
tuščiose kišenėse
pilnose vėjų
paslepiu

 

 

į(si)kvėpti

tuščiose kišenėse
skersvėjai sutalpinti
užeik suskaičiuosim
kiek sykių įkvėpei
kiek sykių
iškvėpiau aš
galim apsimesti
kad kvėpuoja
laikas jei kas
skaičiuosiu tavyje
visas kvėpavimo natas
užeik kad pajustum
kaip sunkios lubos ir
vėjuotos kišenės
meldžias už mane

 

 

odė laisvei

aš esu sienos kuriose
įmūryti šnabždasi balsai
negimusių vaikų jie
neragavo laisvės slegiami
negailestingų skersvėjų minčių
gyvybės įtrūkimus kurių
auštant užpildo lietus
dilemose gyvenančia branda
pora rimtų rudų akių
stebi nepriima „ne“
beribėj nihilizmo erdvėj jų
mirtis bus šviesa

 

spalvomis žaisti


planas rytojui
atsibusti ir
mokytis pasaulio
su savimi
pasiėmus tik
ką tik gimusį
eilėraštį kurį
surinksiu iš
veidrodžio šukių
ir pavadinsiu
kaleidoskopu

 

 

būvį skaičiuoti


apėjau namų
tūkstančius nė vieni
nepasiūlė instrukcijų
kaip gyventi
teko mokytis pačiam
dabar kiekvieno
vakaro malda
tu gali būti
mėgstamas mokykloje
arba vėliau
būti asmenybe
atsiprašau kad
vėluoju bet
laiko nėra
manęs spėju
tikriausiai taip pat

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *