Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Jei norėsite internetu nusipirkti naujausią Aido Marčėno eilėraščių rinkinį „Nieko nebus“, šalia knygos aprašymo rasite teiginį, jog „Aidas Marčėnas – vienas populiariausių ir skaitomiausių šiuolaikinių poetų.“ Teiginys nėra klaidingas – poetas vis dar mėgaujasi skaitytojų dėmesiu. Deja, to paties negalima pasakyti apie dabartinį jo santykį su literatūros kritika – recenzijų sulaukia vis mažiau. Galbūt tai galima paaiškinti Viktorijos Daujotytės mintimi: „kiekvienas, bandantis apie ją kalbėti ar šnekėti, eina paskui kartodamas dėvėtus ar bent padėvėtus žodžius.“ Remiantis A. Marčėno vėlesnės kūrybos kontekstu, ankstesnių recenzentų pastabas galima pritaikyti ir eilėraščių rinkiniui „Nieko nebus“. Tad tradicinis poeto kritikavimas tarsi praranda prasmę, originalumą, o ir pasirinkimo, ką recenzuoti, kasmet netrūksta. Nepaisant to, jaučiu smalsumą įdėmiau pažvelgti į naująjį rinkinį.

Anotacijoje nurodoma, jog pagrindinės knygos temos yra poezija, kūryba ir kalba (tiesa, lygiai tos pačios temos buvo nurodytos ir prie metais anksčiau išleisto jo rinkinio „Ir. 123 eilėraščiai“), o šalia jų jaunystės apmąstymai, refleksijos, paskyrimai draugams – Marčėno poezijai nesvetimi objektai.

„Nieko nebus“ eilėraščiai neretai kyla iš ganėtinai paprastų dalykų, galima pamanyti, jog A. Marčėnui įkvėpimas slypi visur, ir jis nebijo to parodyti. Eilėraštį ir žaidimą su kalba įkvepia kroatų kalbos žodis kiša (liet. lietus) (p. 18), išgirstos ar perskaitytos frazės (p. 19, 21), skaitomos knygos (p. 26, 27), negalėjimas parašyti eilėraščio (p. 49), gimtadienis (p. 59), šventės ar minėjimai (p. 33, 68), interviu metu užduotas klausimas (p. 72), dailė (p. 80), knygų mugė (p. 81), laidotuvės (p. 87). Manau, pakankamas kiekis pavyzdžių, rodančių neslepiamą santykį su realybe, kad ir šiam rinkiniui tiktų „Dievų taupyklės“ (2009) paantraštė – „Gyvenimo srauto poezija“. Vietomis nugalima net metafizika: „angele / išsijungsiantis, / kai su eilėraščiu / grįžęs namo, / įsijungsiu / kompiuterį (p. 39). Iš kasdienybės kylanti poezija išlieka kasdieniška, rami, rodanti pasitikėjimą, konstatuojanti dalykus apie pasaulį ir gyvenimą, stebinti ir apmąstanti, reflektuojanti, tačiau nepasakyčiau, jog pretenduojanti į žinojimą: „nežinau, / vis tvirčiau / nežinau“ (p. 64), „mes nežinom / ir tu nežinok (p. 117), „mokausi visą gyvenimą“ (p. 22). Ir puiku, reikia džiaugtis, jog nežino, juk kaip Nobelio premijos įteikimo kalboje sakė lenkų rašytoja Wisława Szymborska, „Ir poetas, jei tik yra tikras poetas, privalo nuolat sau pačiam kartoti: „Nežinau.“ Kadangi nežinojimas veikia kartu su ramybe, vienas kitam netrukdo, jį galima pavadinti sokratišku. Tikėtina, jog atsitiko taip, kaip rašė Donaldas Kajokas, buvo priprasta prie postmodernizmo atvertos bedugnės, prasidėjusio kritimo, tokio ilgo, kad pradeda rodytis, jog išliekama vietoje. Kaip tyčia, su kritimu apsipratęs eilėraščio „Krintant nereikia sapnų“ lyrinis subjektas: „krintu, / krintu ir krintu, / vis dar kantriai krintu šitame kritime kritimu / prisikeldamas gyvenu“ (p. 71). Kas gi daugiau belieka?

Prie ramybės prisideda ir drąsi laikysena:
temstant ar jau sutemus

rogutėmis nuo kalniuko,
būdavo, čiuožiu –

nežinia,
tamsa, vaizduotės išdidintas
siaubas

niekas
manęs nepavys! bet pavijo
tas niekas –

siaubas, tamsa,
nežinia –

pavijo, pralenkė,
dabar laukia
(„Dabar laukia“, p. 96)

Jaunystėje neišvengiami dalykai atrodė per toli, jog subjektas jų bijotų. Dabar, kai jie neišvengiami, baimės vis tiek nematyti, tik ramus fakto konstatavimas. Atsiranda susitaikymas: „kiek ruoštumeisi, stengtumeisi, / besirimuotumei… / Nieko nebus“ (p. 113). Tuo pat metu antrinama Kęstučiui Navakui: „jei sugebėjai ateiti į šį pasaulį mokėsi / ir jį palikti“.

Tam tikram skaitytojui, ypatingai jauno amžiaus, dar neramiam, keliančiam egzistencinius klausimus, tokia poezija yra subjektyviai nuobodi, neaktuali, mažai ką sakanti. Nesutampa skaitytojo ir eilėraščių lyrinių subjektų išgyvenimai ir jausenos. Tad kaip tikslinę šios knygos auditoriją įsivaizduoju brandesnį, niekur neskubantį, su neišvengiamybėmis susitaikiusį žmogų, gebantį kiekvienoje dienoje ką nors įžvelgti ir tuo pasimėgauti. Nuobodulį gali sustiprinti ir knygos apimtis. Marčėno produktyvumas žinomas jau seniausiai: „Ilgiausiai skaitydavo, aišku, Marčėnas, bet jis daugiausiai ir rašė.“ Žinoma, su didele apimtimi ateina ir iššūkiai. Viso rinkinio perskaitymas vienu ypu yra nelengvas. Tai pastebėjo ir V. Daujotytė („Nemenkas išbandymas būtų ir A. Marčėno knygos nuoseklus perskaitymas – eilėraštis po eilėraščio – ir senamadis bandymas pasakyti, ką supratai, kaip supratai ir iš ko“), tiesa, sunkumą literatūrologė susieja su kitomis priežastimis. Pasiskolinant Virginijos Cibarauskės mintį apie „Dirbtinį kvėpavimą“, tekstų atranka galėjo būti griežtesnė. Manau, jog padalinus rinkinį per pusę ir perskaičius kaip dvi knygas, eilėraščių vertinimas būtų labiau teigiamas, būtų lengviau įžvelgti jų meniškumą.

Nors ir atrodo, kad su dabartimi ir bėgančiu laiku susitaikyta, praeitis nepamirštama, į ją vis pažvelgiama. Praeitį paliečiantys eilėraščiai yra pakankamai įvairūs, jog ši tema nebūtų išsemiama. Praeities svarba lyriniam subjektui išreiškiama trečiame rinkinio eilėraštyje: „Kelis epizodus iš mūsų vaikystės / saugau / kaip brangenybes, insignijas“ (p. 15). Eilėraščio lyrinis subjektas sutiktų su Rimvydo Stankevičiaus eilutėmis „Kad ir ką vietoj kūno dėvėtumei, / Mūsų genty svarbiausia – / Nė akimirkai nepamiršt, / Kas iš tikrųjų esi –“. „Lamedh“ primena savotišką autobiografiją: „Išvengiau lopšelio, karinės / tarnybos, darželio / taip pat nelankiau. / Šiaip taip baigiau vidurinę. / Porą kartų mėginau studijuoti. / Beprotnamiai irgi du“ (p. 22). Įdomus sprendimas karinę tarnybą patalpinti tarp lopšelio ir darželio. „Gorkyno baladėje“ aprašoma, kaip jaunuolis tapo poetu (p. 58). „Sostinėje“ paliečiant laiko tėkmės ir laikinumo temas prisimenamos jaunystės klajonės (p. 56), eilėraštyje „Verčiantis“ (p. 106) – su laiku patiriamos netektys.

Prie ko veda susitaikymo, ramybės pozicija? Prie metapoezijos. Beveik ketvirtadalis eilėraščių susiję su poezija ar poeto figūra. Poeto figūrą Marčėnas paliečia pačiu pirmu rinkinio eilėraščiu. Pasitelkus linksnių pavadinimus (nors ir ne visai originaliai, tačiau šiuo atveju idėja atsveria paprastumą) išreiškiama, jog poetas viso labo „Esąs Įnagininkas, vardo [dievo – aut. past.] / Vietininkas kuklus / žmoguje“ (p. 11). Poeto žmoginimas tęsiasi ir toliau rinkinyje (eilėraščiai „Poetas, kavinėje perlaužęs bandelę“, „Poetas nusivelka švarką“). Tekstuose paneigiama poetų kaip tautos šauklių ir dainių figūra, kurią Marčėno jaunystės metais užėmė garsūs poetai (pvz. B. Brazdžionis ir Just. Marcinkevičius). Prieš 30 metų tai būtų skambėję kontroversiškai ar bent jau drąsiai, tačiau dabar tik apibendrina, kaip poeto ir poezijos supratimą pakeitė A. Marčėnas ir kiti jo kartos eiliuotojai. Manau, šiai minčiai perteikti būtų visiškai užtekę pirmojo eilėraščio, kam gilintis į tai, kas tvirtai laikosi jau tikriausiai tris dešimtmečius?

Bandoma aptarti eilėraščių genezę, tačiau naujas atsakymas nepateikiamas. Subjektui eilėraščiai vis dar yra kažkas nežemiško, neperprantamo, netikėtai atsirandančio: „kibirkšt – / ir yra“ (p. 19) ir, žinoma, svarbaus, būtino. Nors eilėraščiai ir užima svarbią vietą, gamtos jie nepranoksta: „gražus / eilėraštukas, / bet upė / ribuliuoja gražiau“ (p. 24). Paliečiamas santykis su skaitytoju tiek poeto („galvok, kaip suvoks jį [eilėraštį] žmogus, / kurio supratimo nesitikėdamas / vis tiek tikiesi sulaukti“ (p. 25), tiek paties eilėraščio („nes eilėraštis / be gyvo žmogaus, kaip pasaulis / be vėjo, / mąstymas / be smegenų“ (p. 25). „Sunkiosios atletikos“ kalbantysis užima literatūros kritiko vaidmenį: „lengvybių lengvybė, / bet iškelti jos [rožės] nepajėgs / sunkiasvorė / poezija / šiuolaikinė – nebent / ims / ir išraus“ (p. 40).

Daugumą „Nieko nebus“ eilėraščių sunku teigiamai ar neigiamai įvertinti. Dėl tekstų gausos, sąsajų su kasdienybe gali kilti įspūdis, kad jie labiau yra amato, o ne meno rezultatas. Iš eilės, inertiškai skaitant rinkinį, eilėraščiai atrodo patenkinami, kaip ir atliekantys savo funkciją, tačiau vietomis kyla mintis, jog jiems trūksta paveikumo, gilesnio įspūdžio, to sunkiai apibūdinamo pakylėjimo, kuris įprastai ateina su poezija. Tačiau skaitant įdėmiau, truputį panuolaidžiaujant, daugelį eilėraščių, kuriuos norisi pavadinti amatininko darbu, iki meno kūrinio pakylėja pabaigos. Gebėjimas užbaigti eilėraštį neblogu sąmoju, gilesne mintimi išgelbsti tekstus. Vis tiek nežinau, ar to užtenka. Kalbos apie amatą jokiu būdu nereiškia, jog A. Marčėnas tapo prastu poetu. Tik puikus poetas gali tapti geru amatininku, kasdienių gyvenimo įvykių fiksuotoju. Tačiau vėlgi, minėtai jaunesnių skaitytojų grupei kasdienybės fiksavimas vargu ar paliks įspūdį – galbūt visos mintys ir kyla iš to, jog iš dalies priklausau tai grupei.

Visi iki šiol išrašyti mano apmąstymai buvo apie pirmuosius du (tris, jei „Himnas kažkas“ priimsime kaip savarankišką) knygos skyrius. Yra ir trečias (ketvirtas) skyrius, kuris išsiskiria iš rinkinio visumos – „Laimingo diena“. Jame yra vienas eilėraštis ir penkiolikos eilėraščių ciklas „Maišymai“. Po kai kuriais rinkinio eilėraščiais autorius parašo ne tik datą, bet ir miestą. Miestų spektras rinkinyje nemenkas: Vilnius, Voloskas, Opatija, Ičičis, Rijeka, Ventspilis, kaip atskiros vietos išskiriamos Rasų ir Antakalnio kapinės. „Maišymai“ parašyti Opatijoje. Argi ne iškalbinga, kad geriausi ir labiausiai išsiskiriantys rinkinio eilėraščiai yra apie vaikystės kaimą ir gimė keliaujant? Pirmajame ciklo eilėraštyje (neskaičiuojant intro) nuskamba žymioji serialo Twin Peaks eilutė: „Ugnie, sek paskui mane“ (123 p.) (angl. Fire walk with me). Gal „Maišymai“ ir nėra painų Davido Lyncho smegenų vaisių primenantis nuotykis, tačiau to pakanka – šiame tekste nesu pasiryžęs į jį leistis giliau ir su savimi nusitempti skaitytojus.

Pabandžiau įvardyti bent kelis dalykus, kuriuos galima rasti šiame rinkinyje, atspėti, kokias reakcijas šie eilėraščiai gali sukelti. Manau, to ir pakanka. Man tai rami gabaus poeto knyga. Jaučiu, jog nuomonė apie ją (kaip ir apie visas knygas) stipriai priklauso nuo skaitytojo būsenos ir to, ko jis poezijoje ieško. Linkiu Aidui Marčėnui ir toliau ramiai bei kantriai fiksuoti, stebėti, apmąstyti gyvenimą ir pasaulį. Aš, tuo tarpu, neskubėdamas lauksiu, kol pasensiu (jokios neigiamos konotacijos, omenyje turima branda, išmintis, ramybė) ir galėsiu geriau susitapatinti su eilėraščių žmogumi, o kol tai įvyks, liksiu prie to laiko poezijos, kai pramušto plokščio ego pagrindo sukeltas kritimas dar buvo jaučiamas:
Pavardė štai pabėga ir paso duomenys
ką kam be jų aš reikščiau
muša skylės mane užuot mušęs raudonis
permatomas vaikštau
(„Paralelizmai“, p. 44)