Mišių akimirkos

Sekmadienis.
Varpai.
Nulinguojančios judų nugaros.
Vargo pelės
Krebžda mediniuose klauptuose,
Krenkši, kosčioja,
Šaudo akutėmis.

Pūstapilviai žmogiavoriai
Mikliai galvelėse raizgo
Mano, tavo, savo gyvenimų nuotrupas,
Balsiai atsiliepdami
„Šlovinu tave, Viešpatie“
Ir vėl panirdami į seilės latakais tįstantį
Nužiūrėjimo alpulį.

Ir kai atvedamas avinėlis,
Kuris naikina pasaulio nuodėmes,
Dieviškoji minia plūste plūsta jo atsikąsti.
Taip pat ji ištvinsta lauk,
Pro pravertas bažnyčios duris,
Kai tik nusivalo
Dievo kūnu suteptas dantų apnašas.

Ištekėdama įkandin galvoju:
Kokie nykūs Viešpaties namai,
Kai minia besielių
Atnašauja iliuzinę auką.
Turbūt
Amžinoji šviesa
Tik po mirties
Mus nušviečia.

Vasaros vakaras

Spindulių lazeriai
išpjovę debesies
lyg Edeno obuolio siluetą
sminga atžagariai
į lietumi suvilgytą žolę.

Švysteli vėjo skvernas,
nuraibuliuoja pilkas atodūsis.
Nebėra debesų obuolio.
Dangus anapus
ir vėl nepažinus.

Pėdos brūžuoja
gurgždančią pievos nugarą.
Šiurpteli pakinkliai.
Vakaro gaiva
kysčioja vėsius galupirščius
ties dešiniu šonkauliu.

Santuoka

Tarp liežuvių
tirpstantis medus
geriasi
į kraujagyslių voratinklį.
Įkvepiu tavęs
kaip savęs alkūnės linky vaikystėj.
Pirštų šluotelės braukia
nematomas atminties dulkes
nuo konvulsiškai virpančių šonkaulių.
Palengva kandu rausvą
sultingą
lūpų minkštimą.

Rojaus netekęs Adomas
garbina
blyškiaveidę
Ievą Magdalietę.

O
Vardan Tavęs,
Manęs,
Atėjusių ir Išeinančių,
gomuriu
slysta
ugninio
medaus
lašas.

Velykos

Traškia ledo plutele
balandį
nusprūsta atminties pėdos.

Iš toli atėjau,
kur smilkalais svaigiai kvepia
giesmės aleliuja.

Kumščio lopšy – užmigdyta gyvybė.
Trakšteli lukštas –
lemties plunksnakočio brūkštelėjimas.

Atminties pėdos
perbėga baltapūkes balandžio pievas
ir nusprūsta

traškiomis ledo plutelėmis,
Lukštų briaunomis.

Prie stalo
su mumis
sėda pavargęs Dievas
ir perskrodęs
kryžiaus ženklu
save
Lėtai žiaumoja trynio geltonį.

***

Mergaitės žaidžia karą.
Nuožmiai tratina plastmasiniais ginklais,
Verčiasi kūliais, slepiasi…
Mielosios,
Neužmiega, čiaudi
Pakampėse nusviestos lėlės.

Kai jūs užaugsit,
Kieno sinonimu taps
Ieva, Motina, Moteris?
Kieno pirštai glaus
Pūkuotgalvį įsčių stebuklą?

Mergaitės, mielosios…

Siūbuoja
Narcizų saulėtos galvos,
Kai pro šalį bėga
Mergaitės,
Pavasario pievoje
Žaidžiančios karą…

Gruodis

Suplakti debesų baltymai
sluoksniuojasi, eižėja,
lašnoja
ant sukumpusio rudens pečių.
Gruodį žiema tebedirsčioja
pro kalendoriaus plyšį.
Gaiviai kvepia šalikelėj eglės.
Vogčiomis,
neramiai dairydamasi
per balas atiteškena
Kalėdų dvasia:
sulytais kailinukais,
moliu aplipusiais padais,
o atmerktose akyse
lyg žibintas šviečia sapnas,
kur gūžynių žaidžia
raudonskruosčiai vaikai
ir besmegeniai.

Katino dienos

Mano katino dienos
kabarojasi
svetimų namų stogais.
Išrietę nugaras rąžosi,
glaustosi
apie vėstančius kaminus.
Čiaukšteli
rutinos botagjuostė
per kuprą –
sušnypščia,
nagais drėksteli
kasdienybės apsiaustą
ir vėl valkatauja
tarpuvartėse.
Mano katino dienos,
nepaklusniosios,
žybtelėjusios žaliais akivarais
nusprūsta rytojaus
link.