Freskos

Valytuvai lyg pašėlę lakstė priekiniu stiklu. Jis sėdėjo kiek palinkęs į priekį, stengdamasis bent kažkiek įžiūrėti priekyje besidriekiantį, lietumi nušniokštą kelią. Pasukęs vairą, pajuto aštroką fluoro kvapą. Bodėdamasis skubiai nubraukė dešinės delną į keleivio sėdynės atlošą. Brangios japoniškos dantų pastos dryžiuose pamėkliškai atsispindėjo iš priekio atlekiančių mašinų šviesos.

Suknista dantų pasta nė velnio nevalo kraujo dėmių nuo sportinių batų. Tik be reikalo visas išsimozojo ir padai dabar kažkokie slidūs, reikia būti atsargiam, kad koja nenuslystų nuo stabdžio pedalo. Betrūko tik trenktis į kokį atitvarą ir atsijungti. Atvykus policija tikrai susidomėtų kruvinom sauskelnėmis, prigrūstomis stambių C tipo baterijų. Įdomu, ką jie pamanytų apie tuos įvairiaspalvius nukarpytus nagus? Pagalvotų, kad jis koks sektantas? Ar tiesiog pamišėlis?

O ne, jis ne pamišėlis. Visiškai trenkti žmonės, kurie sukiša 120 eurų už manikiūrą ir paskui didžiuojasi juo, lyg jų nagus Mikelandželas būtų padengęs savo freskomis. Tik kad ji nežino, kas tas Mikelandželas. Ir kas ta freska greičiausiai nežino, taip pat. Iš pirmo žvilgsnio ji pasirodė ganėtinai paika. Rūpesčio šešėlio nepažinęs veidas bolavo jaukioje baro prietemoje ir kreipė į save daugelio aplink sėdinčių vyrų dėmesį. Kažkodėl ji savo dėmesį atkreipė į jį. Visą vakarą spitrino savo rudomis, lyg kaštonai akimis, kartkartėmis paleisdama iš putlių lūpų kokteilio šiaudelį ir nutvilkindama nuoširdumą spinduliuojančia šypsena. Jis neturėjo kitos išeities tik užkalbinti ją. Užkalbinęs suprato, kad kitos išeities, kaip pamatyti ją darsyk, tiesiog nėra. Dar po kurio laiko nerado kitos išeities, tik pasiūlyti jai apsigyventi kartu. Po metų pasirinko vienintelę išeitį ir jie susituokė.

Prakeiktas lietus ir akinančios priešais atvažiuojančių mašinų šviesos. Reikia sumažinti greitį, kitaip jis tikrai išsitėkš į artėjančio tilto turėklus ir dar, ne duok dieve, nugarmės į apačioje tekančią upę. Kaip nugarmėjo pastarieji treji metai.

Jis beveik nieko nesuprato, tik žinojo, kad kažkas vyksta ne taip. Ne taip, kaip turėtų. Atrodė, ji buvo jam maloni, švelni, atsidavus. Tačiau tas atsidavimas kėlė jam nerimą. Jis dvelkė stambios kompanijos boso sekretorės ištikimybe ir nuolat vertė jį jaustis nepatogiai. Ilgainiui besimylint jis ėmė jaustis lyg besinaudojantis savo padėtimi, viršininko privilegija. Tikindavo save, kad tai nesąmonė ir čia pat pirkdavo jai brangias dovanas, bandydamas numaldyti savo sąžinę. Po poros metų liepė jai susirasti naujų draugų, daugiau laiko leisti mieste. Pykdavo, jeigu vakarais rasdavo ją namuose su paruošta vakariene ant stalo. Sakydavo, kad ji visai neturi asmeninio gyvenimo ir tuoj taps nukvakusia namų tarnaite. Galiausiai atsisakė su ja miegoti ir persikraustė į svečių kambarį. Į miegamąjį ateidavo tik užsimanęs pasimylėti, tačiau savo lovon jos neįsileisdavo. Tau nebūtina kaip kokiai pigiai mergšei sekioti man iš paskos, sakydavo jis ir užtrenkdavo duris jai prieš nosį.

Galop įtikino save žinąs, kad ji gyvena dvigubą gyvenimą ir su juo pasilieka tik iš gailesčio ar baimės. Naktimis negalėdavo užmigti norėdamas jausti ją šalia savęs lovoje, bet vos jai užsiminus apie artumą, tuoj pat varydavo nuo savęs šalin. Ta apsimetėlė daugiau jo nemulkins. Keletą sykių vakare neradęs jos namie išsigando, kad ji jį paliko, nutraukė kontraktą neįspėjus. Ji vis grįždavo, parnešdama jam naują paranojos porciją.

Šį vakarą jis nėjo į darbą. Sėdėjo automobilyje kaimyno, išvykusio atostogauti, kiemelyje. Ilgai sekė jos baltą mersedesą kone per visą miestą. Jai sustojus prie neišvaizdaus trijų aukštų daugiabučio, kurį laiką spoksojo į ant priekinio stiklo tyškančius lietaus lašus, kone fiziškai jausdamas kaip pamažu, lašas po lašo jie kapsi jam ant gerokai praplikusio pakaušio, mikronas po mikrono ardydami jo kaukolės luobą ir prasiskverbę į vidų skandina paskutines jo sveiko proto saleles. Neiškentęs nuskubėjo į daugiabučio pirmajame aukšte įsikūrusią parduotuvę. Gal turės aspirino ar kažko, kas nors trumpam apmalšins tą tvinksėjimą, permirkusiose smegenyse.

Aspirino nebuvo. Buvo akcija didelėms C tipo baterijoms. Paėmė iš ant prekystalio pastatytos pintinės jų gerą saują ir išbėrė priešais pardavėją. Maišelio reikės? paklausė pardavėjas, tačiau jis tik papurtė galvą ir parodė į pakuotę „Tena pants“ sauskelnių. Neaišku kiek tenai teks kiurksoti, jokio baro, kurio tualetu būtų galima pasinaudoti, aplink nematyti.

Įkyrus lietus niekaip nenorėjo liautis. Ant galinės sėdynės susirado seną beisbolo kepuraitę, tačiau ji negelbėjo. Lietaus lašai tvinksėdami kapojo jam kaukolę ir skandino dar nepaliestus pilkosios masės plotus. Baltas mersedesas plūduriavo prietemoje, kitoje gatvės pusėje. Jis išsiėmė iš pakelio didžiules sauskelnes. Nubaidė akimirkai kilusį norą užsimaukšlinti jas ant nuo lietaus vis sunkėjančios galvos. Nežinia kodėl prisiminė siužetą per televiziją, kaip kaliniai daužė vieni kitus rankšluosčiais prigrūstais muilo gabalų. Iš kišenės išsitraukė keletą baterijų ir įdėjo į sauskelnių vidų. Pabandė pasukti ore, tačiau baterijos išriedėjo per išėmas kojoms. Ištraukė dar vienas sauskelnes ir sudėjo abi kryžiumi. Susidarė keturlapis žiedas. Subėręs ten visas baterijas suėmė kraštus ir suklijavo užsegimo lipdukus. Skylių nebesimatė, baterijų svoris tempė žemyn apvalųjį galą, minkštas, bet tvirtas suklijuotų kraštų gumulas maloniai gulėjo saujoje. Pabandė pasukti virš galvos ir nutrenkė galinio vaizdo veidrodėlį.

Beisbolo kepuraitė gerai saugojo akinius nuo ilgais siūlais iš dangaus tįstančių lietaus lašų. Durys į laiptinę buvo neužrakintos. Nesustodamas pakilo į trečią aukštą. Dešiniajame bute jau kuris laikas degė šviesa. Lentelė ant durų skelbė: daktaras. Ji be abejonės čia. Mėgo išsilavinusius žmones. Nedaug ko tikėdamas paklebeno durų rankeną. Jo nuostabai durys svetingai atsidarė. Kiek sudvejojęs rūpestingai nusibraukė kojas į prieš duris gulintį kilimėlį ir žengė vidun. Koridorius skendėjo prietemoje, tačiau tolimajame jo gale sklindantys balsai ir šviesa vedė jį reikiama kryptimi. Ji sėdėjo priešais didelį medinį stalą. Jis pasilenkęs kažką rašė. Lyg ir čekį, labai panašu į tai. Ji atrodė atsipalaidavus, beveik pakylėta.

Nuo kepurės snapelio nuriedėjęs stambus lašas paptelėjo jam ant baltų kedų. Jis nevalingai pasilenkė žemyn ir lietaus lašų jūros gaivalas užliejo paskutinę nepaliestą kertelę jo kaukolėje.

Sauskelnės suaugusiems gaminamos iš labai tamprios, tvirtos ir tuo pačiu maloniai prie kūno priglundančios medžiagos. Ji neleidžia odai sudirgti ir puikiai sugeria skystį. Aštuonios C tipo baterijos, sveriančios beveik 5 kilogramus, išsukus jas virš galvos smogia beveik 200 niutonų jėga. Žmogus, išvydęs prieš save ant stalo griūvančią blondinę kraujuojančiu pakaušiu, 3 sekundes negali pajudėti  iš vietos, kol adrenalinas pergali sąstingį ir pasiunčia signalą kūnui. Smūgis iš viršaus į bekylantį iš savo kėdės kūną yra stipresnis apie 30 procentų. Sauskelnių išorinė dalis nėra taip gerai pritaikyta skysčiams sugerti kaip vidinė. Netgi balinamoji dantų pasta negali visiškai panaikinti šviežio kraujo pėdsakų ant šlapios baltų sportbačių odos. Nukirpti spalvoti, priauginami nagai atrodo žymiai trumpesni, nei galėtum pagalvoti ir visai nepanašūs į freskas.

40 gramų šviesos

Greitai lekiantį automobilį kiek sumėtydavo posūkiuose. Jis spaudė toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Susikaupęs žiūrėjo, kaip mašinos priekis ryja juodą asfaltą, retkarčiais užmesdamas žvilgsnį į Karūnos mazgu suvytus tris batų raištelius, siūbuojančius po galinio vaizdo veidrodėliu.

Baltas, rudas ir raudonas. Idiotiškas spalvų derinys. Atrodo blankiai, netgi šlykštokai. Jam niekada nepatiko, bet nuimti nedrįso. Kažkodėl manė, kad išmetus mazgą, kartu turės atsisveikinti ir su savo jaunyste. Su visais tais diegiančiais, bet tokiais gyvais prisiminimais. Laikė tai savotišku sentimentalumu, nekalta keistenybe. Žmona daug sykių prašė išmesti tą „klaikią nesąmonę“, nes pasak jos atrodė kaip iš devyniasdešimtųjų išlindęs kaimo japas. Tačiau pamačius jo susierzinimą tuoj pat nusukdavo kalbą į šalį.

Jis niekada jai nepasakojo, kaip sėdėdami Anos butelio palėpėje senamiesty jie iškilmingai prisiekė amžiną draugystę. Kęstas buvo visiškai girtas ir priklaupęs ant kelių prisiekė niekada nevesiąs pirmas. Tik po to, kai ištekins Aną ir kai jo geriausias draugas pagaliau suras savęs vertą moterį. Norėjo jau išsitraukti peilį ir užtvirtinti priesaiką krauju, bet Ana jam neleido, kvatodama įsisiurbė į lūpas ir pasakė, kad Kęstas negalintis savęs žaloti, nes turės aprūpinti ją tinkamu kraičiu. Apdujęs Kęstas sėdėjo ant grindų ir šiepė ryškiai raudonu lūpdažiu tvieskiančias lūpas. Tada pirmą sykį jis pasirodė šlykštus. Negalėdamas žiūrėti nusuko akis. Tai pastebėjusi, Ana šelmiškai susirangė jam ant kelių ir pakštelėjo į nosį. Jis dėjosi supykęs ir bandė ja nusikratyti, bet rankos nevalingai gniaužė jos liauną liemenį ir nenorėjo paleisti. Prie jų kėdės priropojęs Kęstas čiupo ją už kojos, apautos raudonu sportbačiu, ir stebėtinai įgudusiu judesiu išvarstė batraištį. Madam, dėl jūsų aš esu pasiruošęs paaukoti gyvybę, šaukė jis apsivyniojęs batraiščiu aplink kaklą. Ana kvatodama brūkštelėjo basa pėda jam per veidą. Kęstas timptelėjo raištelį į viršų ir iškišo liežuvį.

Gavęs laišką, kad Kęsto nebėra, pirmiausia prieš save išvydo išdribusį ilgą, purpurinį nuo vyno liežuvį. Dabar tas liežuvis kadaravo ir mėtėsi į šonus ties kiekvienu staigesniu posūkiu. Išpampusios rudos, raudonos, baltos gyslos varvino trispalves seiles. Sidabrinis priekinis dangtis rijo juodą asfaltą. Ant priekinės keleivio sėdynės slidinėjo baltas vokas.

Kęstas nuleido uždangą, keli žodžiai pakeverzoti ant seno prieš dešimtmetį vykusio spektaklio bilieto. Kaip, po velnių, pas ją atsirado tas bilietas. Nejaugi Kęstas tiek metų saugojo tą sulietą pomidorų sultimis popiergalį vien tik tam, kad smogtų juo pačiu netikėčiausiu momentu. Tai buvo tik kvailas pokštas. Kavinėje prieš spektaklį jie tiesiog kvailiojo. Nereikėjo Kęstui erzintis, kad Ana labiau norėtų į spektaklį eiti tik su juo, dviese. O jis, va toks nesusipratėlis. Ana, kaip visada, tik šelmiškai kvatojosi ir merkė akį tai vienam, tai kitam. Kęstas žvengė per visą kavinę ir trankė bokalu per stalą, taškydamasis puta. Kai su Ana jie patraukė įėjimo į salę link, Kęstas vis dar sėdėjo savo vietoje be žado spoksodamas į pomidorų sultyse skęstantį bilietą. Buka veido išraiška darė jį tokiu atgrasiu. Ana net neatsisuko, kažką murkė įsikibus jam į parankę.

Kiek dar tęsis šitas sumautas kelias. Kurių velnių Kęsto palaikus reikėjo tįsti į tą jo tėviškę. Jis gi niekada ten nesirodydavo. Sakydavo, kad sugrįš nebent tuomet, kai įsuks nors vieną lemputę į gatvės žibintą. Jo kaime niekada nebuvo nei vieno žibinto. O dabar jis ten, prieblandoje, amžinoji šviesa jam tešviečia, blet.

Suknistas šviesos psichopatas. Privedžiojęs krūvas girliandų Anos palėpėje. Vakarais nuo tos ryškios šviesos darydavosi bloga. O jis žvengė ir sakė, kad tai šviesa tunelio gale, ji turi tvieksti, nes kitaip jie neras kelio. Jie ir nerado. Kelio jiems trims ir negalėjo būti, jie tik laikėsi kartu, kaip trys nuorūkos lietaus kanalizacijoje, stiprios srovės suplaktos į krūvą. Kęstas, matyt, tą suprato anksčiausiai. Gerdavo tiek, kad smigdavo sėdintis prie stalo. Tačiau kaskart sugirgždėjus senai, metalinei Anos lovai praplėšdavo akis ir kriokdavo, lai šviesa sudegina puolusius angelus!

Tu demonė, bandanti pavogti mūsų sielas, kartą pareiškė jis Anai, pakėlęs galvą nuo stalo. Savo šypsena tu galėtum apžioti mūsų abiejų pimpalus ir iščiulpti mūsų syvus. Jo akys lakstė lyg paklaikusios, tačiau balsas buvo ramus. Ana bandė nuleisti viską juokais, tačiau Kęstas vis kartojo – demonė. Jis norėjo čiupti Kęstą už pakarpos ir išmėžti lauk visą jo šviesą į naktinę gatvę, bet Ana neleido. Ji vis glostė Kęsto galvą šnibždėdama, kad jai nereikia Kęsto syvų, ir jos burna tikrai ne tokia didelė. Bet tas nenurimo. Jis sakė, kad tos lūpos prakeiktos, jos užvaldo šviesą.

Jam nespėjus nei susigaudyti, Ana atsistojo ant kėdės ir, sakydama, aš nebijau šviesos, pabučiavo virš galvos kabėjusią tvieskiančią lemputę. Lemputė mirktelėjo, bet neužgeso. Ore tvokstelėjo svylančio lūpdažio ir odos kvapas, ji suklykė ir nuvirto nuo kėdės. Jis pripuolė prie jos. Žiūrėjo, kaip ji šypsosi žaizdotomis lūpomis, bandydama ištarti: aš ne demonė. Kęstas kurį laiką spoksojo į siūbuojančią lemputę su dviem prikepusiom lūpų žymėm ir galiausiai, sunkiai pakilęs išjungė šviesą. Daugiau jie nesimatė. Išėjusi iš ligoninės Ana padovanojo jam 40 vatų lemputę. Paskutinis bučinys, užrašė ji ant dėžutės ir atsisveikindama paglostė jam skruostą. Grįžęs prie mašinos, nesumodamas ką daryti su dovana, įgrūdo dėžutę į minkštą vaistinėlės dėklą ir paslėpė giliai bagažinėje.

Pervažiavęs tiltelį, jo automobilis lėtai judėjo menkai apšviesta pagrindine kaimelio gatvele. Ryškus žibintas iš tamsos išplėšė neseniai pastatytus laidojimo namus.