Tomas Vyšniauskas. Gelmių atspindžiais
Kosmoso platumos, jų neaprėpiamumo paslaptis dažnai traukia žingeidaus individo žvilgsnį. Panašiu nežinios šydu, begalybės galimybe vilioja ir vandenyno gelmių neperregimumas.
Kosmoso platumos, jų neaprėpiamumo paslaptis dažnai traukia žingeidaus individo žvilgsnį. Panašiu nežinios šydu, begalybės galimybe vilioja ir vandenyno gelmių neperregimumas.
Grainytė Vaiva, 2022: Rožės ir bulvės, Vilnius: Baltos lankos. Parašyti gerą romaną tema, kuri visais laikais domino žmoniją ir kėlė įvairių filosofų ir psichologų diskusijas, nėra lengva užduotis. Tokį tikslą išsikėlė Vaiva Grainytė – poetė, dramaturgė ir menininkė, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Didžioji dalis romano veiksmo plėtojasi Veimaro respublikoje, tarpukario Vokietijoje. Pagrindinis veikėjas Walteris Schultzas, jaunas senelio Egono turtų paveldėtojas, perima giminaičio namą, pinigus, biblioteką, net nuolatinę mirties nuojautą
Atsivertus naująjį romaną ir per jį grįžus į ankstesnėje trilogijos dalyje sukurtą maginį pasaulį, paaiškėja, kad visgi iš to paties. Tačiau ką naujo ar dar nepasakyto, išlipusios iš „Ežero“ veikėjų figūros mums turi pasakyti šiandien?
Jei norėsite internetu nusipirkti naujausią Aido Marčėno eilėraščių rinkinį „Nieko nebus“, šalia knygos aprašymo rasite teiginį, jog „Aidas Marčėnas – vienas populiariausių ir skaitomiausių šiuolaikinių poetų.“ Teiginys nėra klaidingas – poetas vis dar mėgaujasi skaitytojų dėmesiu.
Praėjus net trylikai metų po to, kai 2008-aisiais buvo išleistas eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai savo kailiu“, Gintaras Grajauskas grįžta su nauja eilėraščių knyga – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“. Ištikimi G. Grajausko skaitytojai, patys to nežinodami, šį rinkinį pradėjo skaityti jau gana seniai, nes būsimi, tuomet dar benamiai
Netikėtas posūkis – paskelbtai nugalėtojai atsisakius publikuotis, 2020-ųjų metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios prozos knygos konkursą laimėjo Saulius Vasiliauskas (g. 1989) su trumpų pasakojimų knyga „Dabar aš ramiai papietausiu“.
Mindaugas Švėgžda – Jonavoje gyvenantis dailininkas ir rašytojas 2013 metais išleido savo trečiąją knygą suaugusiems „Diptichas E“. Tasai anotacijoje sušmėžavęs žodelis „suaugusiems“, mano moraliai pakirmijusios natūros žvilgsnį kreipė kūrybos su S raide link ir žadino lūkesčius aptikti pikantiškų detalių knygoje.
Kartą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Gyvenimo tėkmė buvo kisieliška, tik vidujis aš tą kisielių taškė ir kapanojo. Tad paklausė. Ir aš atsakiau, kad nebesitaškau, kad toji tėkmė ir mano plaukmenys dabar – sinchrone. „Nesimato“. Ir tai buvo pabaiga – suvokimas, kad negali perteikti disonanso kisieliaus-taškynės
„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės.